Niekas negalėjo žinoti, ką yra sugalvojęs Lobinių Adolis. Kad jam rūpi Stasikė, aišku kaip dieną, bet kad ir Melanijai jis nenori nusidėti... Kai ateina sekmadienis, susidaro daug keblumų, ypač dabar, kai Stasikė nuo Melanijos atitolo. Kai jos būdavo drauge, tai jis visai laisvai, nekeldamas jokio įtarimo, ypač Melanijai, galėjo sau vaidinti , o dabar pabandyk viską suderinti. Na, bet jis netruko rasti išeitį. Jis dabar po mišių nebeprieina nei prie vienos, nei prie kitos, bet užtai tuoj po pietų dar su šviesa lekia pas Melaniją, ten prasėdi iki vėlumos, o grįždamas užsuka į kaimo vakaruškas.  Irgi apgalvotai, kad nesukeltų įtarimo, nepastebimai.   Iš karto retkarčiais, toliau dažniau, kol pagaliau beveik kas sekmadienį. Aukštasalio merginos atgijo, sujudo. Tik pamanykit, kokia naujovė, Adolis jų tarpe pradėjo sukinėtis. Matyt jau su Melanija iširo „gešeftas“. Svarbu tik į kurią dabar užmes akį... Pakol kas visai neaišku. Jis dar neišskyrė nei vienos. Pašokdina, tiesa, visas- nuo kalvio Barbutės iki Šiaudžio Apolonijos. Tai su viena tai su kita, net pasėdi, pajuokauja, kol nežymiai prislinkęs atsisėda prie Stasikės.  Tada jis ima jos ranką, pasideda sau ant kelių, švelniai gniaužia ir glosto jos pirštus, o kai visi išeina šokti ir jie lieka mažiau pastebimi, jis glaudžia ją arčiau savęs ir taip prasėdi beveik nekalbėdami kokią valandėlę. Kartais jis ilgiau, kartais trumpiau užsibūva, bet dieve gink, nė karto neparlydėjo vienos Stasikės į namus. Tiesa, dviračiu vedinas , jis eina su visu jaunimu į tą pačią pusę, taikydamasis būti greta jos, bet jau palydi geriau kurią nors kitą, kokia tik pakliūva, net paežerę aplenkdamas. Bet Stasikei vis vien...Ji puikiai žino dėl ko Adolis „įprato“ lankyti vakaruškas ir to jai pilnai užteko. Taip dar geriau. Viena su juo pasilikti ji privengė, lyg bijojo.  Kartą išsiskiriant, Adolis jai pašnabždėjo:
-  Stasike, būk žmogus, ateik trečiadienį pavakary prie Dysnos liepto, aš tau turiu kai ką svarbaus pasakyti...
Stasikė svarstė ir eiti ir neiti, gerokai toli nuo kaimo, nuošalys, bet kai sulaukė trečiadienio, tą dieną ji jau visai neabejojo.  Tik laukė, kad  greičiau ateitų vakaras ir kad tik nepradėtų lyti, nes visą dieną niaukstėsi ir niaukstėsi.  Prieš saulės laidą visas dangaus skliautas apsitraukė tirštais debesimis.
   Adolis šį kartą davė valią savo jausmams.  Nuo jo glamonių, bučinių Stasikė tiesiog pavargo. O ką jis jai pasakė? Nepasakė jis nieko, užtai prikalbėjo daug meilių žodžių, kad jai ir į galvą viskas netilpo. Sudrumsta , apsvaigusi ji net džiaugėsi pagaliau išsiskyrusi. Bėgdama namo, jau atvėsusi pagalvojo:
- O jei sužinotų mama? O jei Melanija? Kaip gi ji drįsta taip daryti? Bėga susitikinėti slaptai, nors gerai žino, kad Melanija su juo jau tiek metų draugauja. Tikra begėdė... Na, bet tai buvo pirmutinis ir paskutinis kartas. Dabar ji apsigavo, galvojo, kad tikrai jis turi kai ką pasakyti... O jis tik bučiuoja ir bučiuoja...  Daugiau jau niekada gyvenime- prisiekė ji pati sau.
   Tačiau kiek dar kartų ji buvo susitikusi Adolį slaptai ir viešai per vasarą ir per žiemą...
  Taip nepastebimai praėjo laikas. Per Uždūšinę Stasikei jau visi aštuoniolika suėjo ir ji visai nebe ta, kokia buvo pernai.  Ji jau visko patyrusi mergina. Dabar jau žino, ką reiškia mylėti, ką reiškia mylimo žmogaus apkabinimas ir bučiniai. To viso ją išmokė ne kas kitas, o visų išsvajotas Adolis.
  Ir laukti , atrodė jau visai paprasta.  Dar taip neseniai ji stebėjosi iš Melanijos, o pati štai jau visi metai laukia ir nė už ką. Kaip niekur nieko. Sekmadienis nuo sekmadienio, susitikimas
nuo susitikimo. Kai kartais ir nemažas laiko tarpas praeina nesimačius, jai laukti visai nesunku. Ir tas laikas taip greitai bėga, ir tos dienos tarytum gražesnės, ir tas darbas daug malonesnis, lengvesnis apie Adolį galvojant. Taip laukti galima visą gyvenimą, svarbu, kad žinai nors retkarčiais gali su juo susitikti. Būna valandėlių, kai Stasikei suskausta širdelė, kai ji mato Adolį kartu su Melanija. Tada jai kyla kalnai klausimų ir abejonių.
   Abejonės... Kodėl,  štai pavyzdžiui, su Melanija viešai vaikšto po miestelį ir lanko jos namus, o su ja susitikinėja tik slaptai, pakluonėmis, kad niekas nepastebėtų ir nesužinotų. Iš pradžių ir jai pačiai taip net geriau atrodė, mama nesužinotų.  Tačiau, kas čia gero,  kokia čia gali būti draugystė? Jeigu ji iš tikrųjų Adoliui rūpi, jeigu tiesa, ką jis jai vis šneka, taigi jis žino, kur ją galima rasti. Mama nenusuktų  jam galvos, jei užsuktų kartą kitą. Bet ne čia priežastis. Adolis, matyt, galvoja vieną, o sako visai kitą. Dievai žino, kokie jo planai, kodėl jis drumsčia Stasikei ramybę? Gal geriau buvo su juo visai neprasidėti... Gerai sakė Jania, kad Adolis stačių velnių prisirijęs, ar dar galima iš jo ko gero tikėtis? Juk ir Melanija nėra tikra dėl Adolio. Stasikė jau seniai pastebėjo, kad tarp jų kažkas ne taip. Pati sau nelinkėjo tokios draugystės. O va, pati ėmė ir įklimpo lygiai taip pat kaip ta Melanija.
  Svarstys, abejos Stasikė, o susitinka su Adoliu ir vėl saldžiai svajoja, laukia.  Pamatys jį su Melanija ir vėl kremtasi. Motina jau rimtai susirūpino matydama dukterį tokią nerimastingą ir prisispyrė klausinėti, bet Stasikė išsigynė ir tvirtai nusprendė baigti viską vieną kartą ant visados. Dar dabar pats laikas tebėra, kol niekas nieko nežino. Neduok Die , suuostų Janiotė, tai tiek paskleistų apkalbų, kad nebūtų, kur akių dėti nei prieš Melaniją, nei prieš motiną, nei prieš žmones. „ Kaip toliau nuo tokių“ prisiminė Stasikė mamos žodžius ir tvirtai pasiryžo užmiršti Adolį visiems laikams. Tik ar ji bus tokia tvirta?