Pasaka

Brangūs deimantai kankina
ne vieną gražų padavimą,
palieka tik takus švarius
ir žodžių kibirus tuščius,
todėl ir tu nepiktžodžiauki,
nes liksi basas kaip tada
tą naktį, kai skridai ant šluotos
su paslaptinga kepure.

Užbūrė meilė, o gal skausmas
herojų vienišą iš jų,
ir kur tava drąsa pradingo
iš tų neatmenamų laikų,
todėl sustoki ir paklauski,
ar nori vėl štai taip svajoti?
iškelti pavyduoliams burę,
ir plaukioti, ne abejoti.

Iškelkim tai, kas nematyta,
o gal pamiršta jau seniai,
visi takai gerai numinti
teneišdyla amžinai,
pakviesiu ir tave keliauti,
aprėpti dangų, planetas,
išgirsti, ką drakonai šneka,
už juos pakelkime taures.
Cirkas