Ruduo

Taip tyliai tyliai lapai krinta,
Rytais pasidengę krauju nuo aušros
Ir leidžias po vieną į žemę,
Nublizginti auksu nuo saulės šviesos...

Žvarbus vėjas sukas mano plaukuos,
Apdengia veidą raudona skraiste,
Bevaikštant lapus mindau po kojom,
Tarsi mindyčiau pati save...

Sudėti, sukrauti lapai į krūvą,
Kiek spalvų jų paletėje daug,
Bet jų grožis pamažu pūva,
Tarsi sako – koks menkas, žmogau!..

Greit neliks nei kraujo, nei aukso,
Nežėrės lapai, sulaukę aušros.
Tiesiog po gulbės sparnų antklode
Visi iki vieno ilsėsis, miegos...
`Rei