Benamis šuo žiūri
Į duris dulkėtas.
Žmonės jo neleidžia,
Galbūt bijo gėdos?
O ar šunelis kaltas,
Kad jo sustiręs kailis,
Kad vis neranda kam
Būti džiaugsmo kalvis...

Minioje šešėlių,
Pilkas akis nuleidęs,
Cypina į mišką,
Kur yra jam vietos...
Bent tenai galės jis
Skęst prisiminimuos,
Kur jis buvo mažas,
Kur kažkam rūpėjo...