Visas tas paskutines dienas Adoliui devyni kipšai galvoje trepsėjo, nors iš šalies to nebuvo matyti. Jis uoliai , su įkarščiu , tarytum jam niekas daugiau nerūpėtų, ruošėsi svečių sutikimui. Ypač paskutinę dieną, Didijį šeštadienį. Nuo pat ryto iki vakaro abu su bernu dirbo iki prakaito. Pirmiausia reikėjo iškraustyti kambarius, ištuštinti patalpas.. Reikėjo išnešti lovas, spintas, komodas ir kitus baldus, o į jų vietą sustatyti stalus ir suolus. Savų stalų net neužteko, teko skolintis, kuriuos parsivežė čia pat iš klebonijos, o kiek dar trūko- iš mokyklos.
Paskui dar reikėjo pasirūpinti ir svečių nakvyne. Tam reikalui klėtyje, kamaroje ir ant aukšto teko prikreigti storai šiaudų, sutaisyti atskirus guolius, sutempti patalus ir pagalves , kad svečiai gerai pasilinksminę turėtų kur ir gerai pailsėti.
Arkliams tvarkingai sustatyti taip pat reikėjo paruošti tinkamą vietą.  Kluone kaip kokiame turguje buvo pastatyti skersai ir išilgai barjerai, o jei kartais arkliai netilptų, tai buvo palikta vietos iškinkytus pririšti prie ratų.
    Nors ir ne rugius kirto, tačiau vakare po vakarienės dar išgėręs porą stiklinių alaus , Adolis krito kaip negyvas. Išmiegojęs visą naktį ant vieno šono, pabudo tik tetos pažadintas prisikėlimo pamaldoms. Pasirąžęs iššoko iš lovos, užsitempė kelnes ir vienais baltiniais nubėgo prie šulinio praustis.
- Eik pažiūrėk, kaip viskas išrodo, ar bus gerai? – paragino teta Adolį, stovėdama priemenėje ir paduodama rankšluostį, kai šis grįžo nusiprausęs.
  Šluostydamas veidą, kaklą ir trindamas ausis, jis paskui tetą įėjo į pirkią, o paskui ir į stanciją.
  Adolis nepažino savo gryčios.  Didesni ir mažesni, geresni ar blogesni vakar sugremėzdinti stalai dabar uždengti baltomis staltiesėmis, papuošti mirtų šakelėmis, kaip vestuvėms. Ant stalų buvo tvarkingai išdėliotos lėkštutės, peiliai šakutės, aukštos piramidės su saldumynais, bonkos su degtine ir spalvotu vynu. Duoninės lėkštės su raikyta duona ir pyragais, asočiai alui, stiklinės ir maži stikliukai krištolu žėrėjo  rausvos tekančios saulės spindulių apšviesti ir teikė iškilmingą jaukumą. Grindys buvo baltai iššveistos ir užtiestos šiaudiniais takeliais. Langai buvo uždengti lengvom kaip rūkas permatomom užuolaidom, o ant palangių sustatytos gėlės. Toks vaizdas galėjo bet ką sužavėti ir Adolis buvo patenkintas.
- Na kaip?- paklausė teta, gal jau dešimtą kartą ką nors patvarkydama ant stalo.
- Man atrodo labai puikiai- atsakė Adolis, atiduodamas jai rankšluostį ir atversdamas baltinių apykaklę – bet čia jau daugiau jūsų moterų reikalas.
- Dabar užvalgyk ir lėk į bažnyčią, tik ten ilgai negaišk. Kai ateisi, reikės įleisti alaus, tuoj pasirodys ir svečiai – vis ragino teta.
Pasidabinęs nauja pilka amerikoniška eilute, Adolis išėjo. Atsistojęs bažnyčioje po viškom vyrų pusėje, ne tiek meldėsi kiek dairėsi į moterų pusę. Nei Stasikės nei Melanijos nebuvo matyti. Melanija turbūt pramigo, vargšelė. Ji gerokai pavargo per šias dienas, bet už tai kaip daug padėjo. Stasikė ko gero negali palikti vienų namų. Ją prisiminęs Adolis nusišypsojo, o kad kas nepastebėtų besišaipančio bažnyčioje, skubiai užsidengė ranka burną.
  Dėl Stasikės jis turi mažytį sumanymą, bet vakaras dar toli... Kartą prisiminęs , jis  nebegalėjo pamiršti nei Stasikės nei savo planų. Jis svajojo, kaip ji jausis netikėtai  atsidūrusi šalia jo, visai arti, kai nebus pašalinių, bus tik jie vieni du ir nebus pavojaus, kad kas pamatys. Tokios jo mintys padėjo greičiau sulaukti pamaldų pabaigos. Išėjęs iš bažnyčios jis dar ilgokai stoviniavo ir žvalgėsi į  išeinančias moteris, nors teta buvo sakiusi negaišti. Jis dar ir dar kartą norėjo įsitikinti, ar tikrai nėra Stasikės.
  Pagaliau jis grįžo namo, įleido alaus ir ėmė laukti svečių.
  Pirmieji taip netikėtai atvyko tolimiausi Pabradiškiai. Dėdės su dėdienėmis ir vaikais, Adolio pusbroliai ir pusseserės.  Net dvi kurmankos vienu metu įvirto į kiemą. Visi buvo seniai nesimatę, džiaugėsi susitikę, tik iš ratų išlipę apsikabinę bučiavosi. Tarp atvykusių buvo viena dar visai jaunutė mergaičiukė. Adolis net gerai nežinojo, kas ji tokia, bet aišku, kad giminaitė.  Ir ją Adolis bučiavo, kaip ir visas kitas moteris be išimties, o vyresnėms dar priedo ir į ranką. Tik spėjo už stalo susodinti vienus, o kieme jau kiti. Ir taip per visą šią nepaprastą Lobinių kieme dieną, kol užsipildė svečiais abu namo galai, gryčia ir stancija.
   Prasidėjo bėgiojimas, o kad sklandžiau aptarnautų svečius, Adolis liepė laikytis tokios tvarkos: bernui  su pusberniu niekur nepasišalinti ir budėti visą laiką kieme, kad kam atvažiavus tuoj priimtų arklius, nukinkytų, pririštų ir pašertų.  Piemenikei liepė padėti tetai prie drabužių. Dar vakar klėtyje prikalinėjo vinių aukščiau ir žemiau ir dabar ten kabino atvažiavusių viršutinius rūbus, paltus, kelionės sermėgas, skaras ir skareles. Nusirengti padėjo teta , o piemenikė turėjo nešti į klėtį ir tvarkingai kabinti. Be to čia buvo atneštas iš stancijos didysis veidrodis, kur nusirengę svečiai galėjo gerai save apsitvarkyti prieš sėsdami už stalo. Tetos palydėtus svečius jau sutikdavo pats Adolis. Jis juos visus savo nuožiūra sodino už stalo, prieš tai užgerdamas su jais į sveikatą alaus ir atidžiai stebėjo , kokį katram daro įspūdį jo pasiruošimas.
   Bet kuris čia nebus patenkintas?  Alus, kurį vos spėjo nešti pivorius  nors ir buvo stiprus kaip dinamitas, tačiau malonus gerti. Vyrai tik paragavę po stiklinę ar kitą  toliau skanavo neraginami, kaip mat įkaušo ir jau bandė dainuoti.
  Klebonas ir tas tikriausiai gerokai patraukė. Jis sėdėjo stancijoj, krikštasuoly, per patį vidurį stalo, kaip Kristus su savo apaštalais paskutinės vakarienės metu. Sklaidydamasis rankomis virš lėkščių ir stiklinių,  pats vienas daugiausiai kalbėjo. Arčiau sėdintieji jam pritardami reikia nereikia pataikaujamai kvatojosi, kiti bandė kleboną pertraukti, idant patys ką nors pasakytų, treti, ir visai nekreipdami į jį dėmesio, dėjosi prie dainuojančių.
  Vargonininkas kitame stalo gale svečius riebiais anekdotais linksmino. Vyrai garsiai juokėsi, o moterys,  jei joms pasirodydavo per stipru, nuduodavo net negirdėjusios.
  Dar gerokai prieš pietus sukilo toks klegesys, kad nebebuvo galima susikalbėti. Adolis, pamatęs kad vyrai jau stipriai įkaito, nutarė įleisti antrojo, kad atsivėsintų.
  Apie tai jis įspėjo pivorių ir pavedė jam žiūrėti, kad ąsočiai ir stiklinės būtų pilni alaus, nes jam nėra kada, važiuoja parsivežti Melaniją pietum.
Kol bernas pakinkė į bričką Kaštaną, Adolis apėjo ir patikrino, kaip stovi arkliai.  Kai kuriuos liepė atskirti toliau, kad nesusimuštų, o piemenikei įsakė pamelžti karves ir išleisti jas pakluonėn, kad pasivaikščiotų iki vakaro. Viską sutvarkęs sėdo į paruoštą bričką ir išvažiavo.