Charono Kronikos. Slėnis (įvadinės dalies pabaiga)
Mergina vis dar apstulbusi, lėtai linktelėjo galvą ir lyg nesavomis kojomis pasuko už uolos. Charonas grįžo atgal. Tuo tarpu pašoko iš karto keturi keliautojai, ir grūsdamiesi vienas paskui kitą sumetė savo kuprines. Liko sėdėti mergaitės šeima. Motina buvo bešokanti, bet vyras sulaikė ją už rankos:
- Palauk, Simona, kaip Aurelija įsivaizduos, kad rauna jam kiaušius. Kaip mes jai paaiškinsim? - išgirdo Charonas jo šnabždesį. Moteriškė sustojo. Aurelija išsigandusi žiūrėjo, kaip kiti žmonės paskubom nuėjo prie Charono. Vienu metu spjovė jam į veidą iš karto trise. Charonas nespėjo nieko pasakyti, kaip visi trys žengė per liniją ir po akimirkos suliūliavo trys sferos. Garsas, ozono kvapas, ir Charono švytėjimas buvo keleriopai intensyvesni nei iki tol. Akimirkai Charonui net aptemo akyse nuo jo kūną persmelkusio išlydžio, jis sudejavęs susvyravo ir kluptelėjo. Dar niekada per antrąją atmetimo zoną nėjo daugiau nei vienas keliautojas ir Charonas buvo nepasiruošęs trigubam išlydžiui. Tiesiog nebuvo precedento, kuris paskatintų keliautojus visiems vienu metu bandyti peržengti liniją.
Keleivis, kuris nespėjo apspjauti Charono, staiga sustojo kaip įbestas ir riebiai nusikeikė. Atsisuko į Charoną ir sušuko:
- Šito negali būti. Juk jie padarė taip pat, kaip ir ta mergiotė. Kodėl jiems nesuveikė mintys apie tavo kiaušius?!
- Nežinau, - atsakė Charonas.
Vyriškis pašėlo. Reikalavo iš Charono pervesti jį per liniją arba išvesti iš slėnio, priekaištavo, keikė ir maldavo. Akyse sužėrėjo pamišėliškos liepsnelės, bet Charonas nekreipė į jį dėmesio. Jis žiūrėjo į mergaitės šeimą. Tėvas sėdėjo priglaudęs mergaitės galvą sau prie krutinės ir su nerimu žiūrėjo į šėlstantį bendrakeleivį. Moteris sėdėjo šalia, įsikibusi jam į ranką, buvo išsigandusi. Vyriškio tantrinis šokis baigėsi staiga. Jis suriko, metėsi prie linijos ir riaumodamas pabandė ją peršokti. Charonas priėmė dar vieną energijos pliūpsnį, šį kartą įprasto stiprumo.
Aikštelėje įsivyravo tyla, kuri tęsėsi iki pusiaudienio. Aurelija užsnūdo tėvui ant kelių, suaugę tiesiog sėdėjo ir tylėjo. Charonas kantriai laukė.
- Juk visiškai nesvarbu, ar galvosim apie pušį ar apie ką nors kitą, Charonai? – nutraukė tylą vyriškis.
Charonas nieko neatsakė.
- Matau, kad nenori apie tai kalbėti. Tau neleidžia taisyklės, ar ne? – pasidomėjo vyriškis. Charonas vos regimai linktelėjo. Tėvas perkėlė mergaitę motinai ant kelių, ir sušnabždėjo, kad nori pasikalbėti su Charonui negirdint Aurelijai. Moteriškė linktelėjo. Jis prisiartino, ir pusbalsiu prabilo:
- Mes eisim per liniją. Dievas liudininkas, būčiau žinojęs kas mūsų čia laukia, nebūčiau atvedęs savo šeimos. Bet jeigu jau mes čia, belieka daryti tai, dėl ko atėjom. Į tavo sąžinę nesikreipsiu, spėju, ji užgrūsta nekaltų žmonių mirtimis ir, matyt, turi gerą priežastį pateisinti visas piktadarystes, kurias esi padaręs. Noriu paprašyti, kad pasirūpintum mūsų dukrele, jeigu man su žmona nepavyks pereiti linijos. Ar gali man tai pažadėti?
Charonas nieko neatsakė, ir vyriškis padvejojęs grįžo atgal. Charonas girdėjo, kaip jis pasakė, kad viskas bus gerai, kad Charonas pažadėjo jais pasirūpinti. Pasakė, kad visiškai nereikia galvoti apie pušį. Aurelija tegul galvoja apie savo pliušinį meškiuką, kuris sudegė gaisre ir laukia jos pas Sutverėją. O jie su mama galvos apie tai, kas jiems brangiausia, ir visi pereis. Tegul Aurelija eina pirma, nes reikia eiti po vieną. Po to eis mama, o jis pereis paskutinis. Tik nereikia bijoti, ir viskas bus gerai.
Charonas sėdėjo ir žiūrėjo, kaip mergaitė baugščiai artinasi prie atmetimo zonos. Ji kelis kartus atsisuko atgal, bet tėvai drąsindami šypsojosi ir kartojo, kad galvotų apie savo meškiuką ir būtinai pereis. Prieš žengdama paskutinį žingsnį ji stabtelėjo, iš veiduko buvo matyti, kaip bando susikaupti. Po to ryžtingai žengė į priekį ir nieko neįvyko. Sustojusi už linijos ji atsisuko ir nusijuokė:
- Mama, mama, visai paprasta! Tik galvoji apie meškiuką ir pereini! – sušuko ji strykčiodama vietoje.
Antroji ėjo moteriškė. Jos akyse Charonas pirmą kartą pamatė vilties žiburėlius. Nežinia kokios nuojautos paskatintas pirmas peržengė liniją ir atsistojo už mergaitės. Po kelių akimirkų vos spėjo ją nutverti, kai ji klykdama metėsi prie sferos, liūliuojančios vos už kelių metrų. Nesitikėjo kad bus tokia stipri ir Aurelija vos neištrūko jam iš glėbio. Visa laimė, kad energijos išlydis keliaujantis per jo kūną nieko nepadarė mergaitei. Kai sfera išnyko, prie linijos atskubėjo tėvas. Buvo matyti, kaip jam sunku susitvardyti. Galų gale pavyko mergaitę nuraminti. Kai Aurelija nustojo klykti, tėvas pasakė, kad mamytė nenumirė, o kaip ir visi kiti dėdės ir tetos iškeliavo pas Sutverėją. Juk kas nors turi ten nukeliauti pirmas ir jų palaukti?
- Aurelija, mes visi ten nukeliausim, tik vieni ten patenka anksčiau, o kiti vėliau. Jeigu aš dabar irgi iškeliausiu paskui mamytę, tu nebijok. Dėdė Charonas tave nuves ten, kur kiti dėdės ir tetos iškeliauja, ir tu pas mus netrukus ateisi, o mes tavęs jau lauksim kartu. Tik daryk viską kaip jis sakys, ir mes netrukus susitiksim, galbūt net šiandien, gerai?
- Aš nenoriu likti su juo, aš jo bijau, jis negeras, - tryptelėjo koja verkdama mergaitė
- Ne, jis nėra blogas. Kiti dėdės ir tetos nesuprato, kad jis iš tikrųjų nori jiems gero, bet tu juk esi protinga mergaitė ir supranti, ar ne? Pažadėk man, kad klausysi dėdės Charono, gerai?
Mergaitė šniurkštelėjo ir nurijusi ašaras linktelėjo. Charonas suprato, kad niekada gyvenime nepamirš vyriškio veido, kuomet jis žengė per ribą, skiriančią jį nuo dukros. Šį kartą mergaitė jau nebebandė bėgti į atmetimo zoną, tik vėl pravirko. Charonas, nebegalėdamas susitvardyti paėmė ją už rankos, norėjo kažką pasakyti, bet nesugebėjo. Mergaitė piktai ištraukė savo ranką ir kūkčiodama nubėgo į priekį. Tai padėjo Charonui galų gale atsitokėti ir jis vilkdamas kojas patraukė paskui. Pažadėjo sau, kad niekada daugiau gyvenime nebeves šeimų su vaikais į Slėnį. Prieš kelis mėnesius gimė Charonas jaunesnysis ir jis į visus vaikus šiuo metu žiūrėjo kaip į dovanas, kurias reikia tausoti. Slėnyje jiems ne vieta. Jautė, kad jo širdis per maža tokioms kapinėms. Visa laimė, kad nereikėjo šito pažado tesėti.
Pasukęs už uolos į kitą aikštelę rado Aureliją verkiančią merginos glėbyje. Kelias akimirkas jie žiurėjo vienas į kitą.
- Andrėja, - pasakė mergina dusliu balsu, - toks mano vardas. Ir turėk omeny, kad nors perėjau liniją, noras nurauti tau kiaušius niekur nepradingo. Todėl laikykis atokiau nuo manęs ir vaiko, močkrušy.
Charonas linktelėjo ir apėjo jas. Neatsisukdamas ištarė:
- Šiandien toliau neisime. Turite pailsėti ir pasistiprinti. Trečiąją atmetimo zoną pasieksime rytoj per pietus. Kuprinėje rasite maisto ir atsigerti.
Numetė ryšulį ant žemės ir pasitraukęs atokiau atsisėdo atsukęs joms nugarą. Naktis praėjo ramiai. Mergaitė su Andrėja miegojo kaip užmuštos, susiglaudusios. Charonas nenorėjo miego. Po energijos įsisavinimo miegas sutrikdavo kelioms paroms, nuovargio tiesiog nejausdavo. Sėdėjo ir žiūrėdamas į jas galvojo, kad trečioji atmetimo zona atims iš jo paskutines, tikėjimo savo pareigos prasmingumu, iliuzijas. Nekeikė likimo ir nesigailėjo savęs. Bet jautė, kad riba, skirianti jį nuo pasiryžimo mesti savo pareigą, po šios dienos tapo plonytė kaip niekada iki šiol. Kiek jam dar liko? Kol užaugs Charonas jaunesnysis, ir galės perduoti jam šitą jungą? Ar jis galės savo sūnui užkrauti tokią naštą? Pasistengė apie tai negalvoti. Nereikalingos tokios mintys, niekur jis nepabėgs, jeigu nori gyventi ir džiaugtis bent tuo, ką turi anapus Sėnio.
Kitą rytą patraukė toliau. Nesikalbėjo. Charonas ėjo priekyje, bandydamas sulėtinti žingsnį, kad neatsiliktų Andrėja su mergaite. Bet po kelių valandų suprato, kad toliau taip keliauti neįmanoma. Mergaitė atrodė išsekusi. Akys įkrito, nusibrozdino vieną kelią, pradėjo tyliai verkšlenti. Andrėja pabandė ją nešti sau ant sprando, bet po pusvalandžio klupinėjimo nelygiam kelyje be jėgų susmuko. Charonas sustojo ir kelias akimirkas į jas žiūrėjo.
- Aš galiu panešti mergaitę, - galų gale kreipėsi į Andrėją
Andrėja pažiūrėjo į jį iš padilbų ir lėtai linktelėjo galva. Charonas priėjo prie Aurelijos ir pabandė nusišypsoti. Įsivaizdavo, kaip atrodo švytinčia oda, ir nieko gero nesitikėjo. Taip ir buvo – mergaitė krūptelėjusi pasislinko atbula ir prisiglaudė prie Andrėjos.
- Aurelija, nebijok – paglostė jai plaukus Andrėja, - aš nebeturiu jėgų tave nešti. Aš pasirūpinsiu, kad jis tau nieko blogo nepasarytų.
- Aš bijau… - suznykė mergaitė
- Aš irgi bijau, - tyliai pasakė Andrėja, - todėl eisiu šalia tavęs ir laikysiu tave už rankos.
Charonas pagalvojo, kad tai visiškai netikusi idėja. Takas buvo siauras, vingiuotas, atsirado nuolydis, eiti darėsi vis sunkiau. To betrūko, kad Andrėja kur nors slystelėtų ir susipjaustytų į aštrias atbrailas. Bet nebuvo kas daryti, mergaitė atkakliai priešinosi paimamam ant rankų ir tvirtai įsikibo Andrėjai į rankovę. Galų gale leidosi pakeliama, ir Charonas atsargiai nužingsniavo į priekį, stengdamasis palikti kuo daugiau vietos šalia savęs Andrėjai. Visa laimė, kad po kelių minučių Aurelija užmigo, jos kumštelis atsipalaidavo ir Andrėja tyliai užslinko Charonaui už nugaros. Kad iki popietės trečiosios atmetimo zonos nepasieks, Charonui buvo akivaizdu. Bent iki saulės laidos...
Vis dėl to pasiekė tikslą dar saulei esant visai aukštai. Takelis staiga nutrūko ties nedidele atbraila, už kurios žiojėjo kokių dešimties metrų tarpeklis. Kitoje tarpeklio pusėje kyšoje tokia pat atbraila, toliau vinguriavo takelis.
- Mums čia reikės peršokti? – išplėtusi akis paklausė Andrėja
- Pereiti, - atsakė Charonas, - aš parodysiu kaip.
Jis nuleido Aureliją ant žemės. Mergaitė tuoj pat prisiglaudė prie Andrėjos ir baimingai žiūrėjo į tarpeklį. Charonas pritūpė šalia ir sušnabždėjo:
- Aurelija, šis tarpeklis stebuklingas. Čia yra nematomas tiltas, per kurį galima pereiti. Aš tau parodysiu, kur jis yra. Kai pereisiu, jūs eisite paskui mane. Gerai?
Mergaitė išpūtė akis ir nedrąsiai linktelėjo.
- Tik nežiūrėk žemyn. Kai eisi, žiūrėk tai į tą akmenį – parodė pirštu Charonas didžiulį riedulį, pakibusį virš terasos kitoje tarpeklio pusėje. – eiki tiesiai į jį.
- Ei, - sumurmėjo Andrėja, - galima tave minutei?
Charonas atsistojo ir paėjo kiek į šalį. Mergina pašnabždėjo Aurelijai, kad palauktų, ir prisiartinusi pusbalsiu paklausė:
- Kas čia per šūdas?
- Trečioji atmetimo zona, - atsakė Charonas, - reikės pereiti virš tarpeklio.
- Tiesiog taip imti ir pereiti? – negalėjo patikėti mergina
- Taip, - patvirtino Charonas
- Absurdas, - pradėjo nertėti Andrėja, - kodėl nuolatos tyčiojiesi? Liepei galvoti apie pušį, kai reikėjo galvoti apie tavo kiaušių nurovimą, o dabar liepi eiti per tarpeklį. Čia vėl kokia nors apgaulė?
- Slėnyje nėra jokių apgaulių. Yra atmetimo zonos. Vieni jas pereina, kiti ne. Kodėl – aš nežinau, - atsakė Charonas, - pokalbis baigtas. Metas keliauti toliau.
Jis prisiartino prie atbrailos ir žengė į priekį. Kaip visada, tokia pati iliuzija. Jautėsi taip, lyg toliau eitų taku. Neskubėdamas perėjo tarpeklį ir atsisuko.
Andrėja su Aurelija žiūrėjo į jį kaip užburtos. Charonas linktelėjo:
- Tai vienintelis kelias.
Andrėja nusikeikė panosėje. Pasilenkė prie Aurelijos ir sušnabždėjo:
- Aš eisiu pirma. Viskas bus gerai.
Mergaitė linktelėjo. Andrėja giliai įkvėpė, prisiartino prie krašto ir atsargiai pakabino koją virš prarajos. Iš lėto leido ją žemyn, ir kai susilygino su atbrailos kraštu, pajuto, kad atsirėmė į kažkokią nematomą paviršių.
- Ot šūdas… - sumurmėjo per nosį ir iškvėpė. Pabandė palengva perkelti svorį ant priekinės kojos. Kai pavyko, lėtai pritraukė antrą ir sustingo. Kaktą išpylė prakaitas. Kybojo ore per keletą centimetrų nuo atbrailos krašto ir trūksmingai kvėpavo. Pasižiūrėjo į priekį, iki kito tarpeklio krašto buvo kankinamai toli. Nupūtė nuo nosies galo kutenantį prakaito lašelį ir pabandė žengti kitą žingsnelį. Tą pačia akimirką atrama po kojomis staiga pranyko, paširdžius sugniaužė nuo kritimo pojūčio. Būtų surikusi, bet siaubas surakino gerklę ir tylėdama krito žemyn. Po kelių akimirkų tarpeklyje tvykstelėjo balta šviesa.
Aurelija nesuriko. Ji skubiai pasitraukė nuo atbrailos ir išsigandusi pasižiūrėjo į Charoną. Jis sunkiai atsiduso. Pagalvojo, kad tikėtis iš mergaitės, jog ji dabar pati žengs per tarpeklį nėra ko. Nė velnio nesumetė, ką jam daryti. Prisivilioti gudrumu? Jis juk monstras, kokios čia gali būti gudrybės. Neskubėdamas grįžo atgal. Mergaitė išsigandusi žiūrėjo į jį ir atatupsta traukėsi atgal. Charonas sustojo ir atsisėdo ant žemės. Taip kurį laiką sėdėjo ir žiūrėjo vienas į kitą. Pirmasis tylą nutraukė Charonas:
- Aurelija, ar nori pamatyti žalius paukščius? – paklausė nusišypsojęs
Mergaitė ilgai žiūrėjo į jį. Po to papurtė galvą.
- Kai aš buvau mažas, mano tėtis kartą mane čia atsivedė. – tęsė toliau Charonas, - mes perėjom šitą tiltą su daug daug žmonių, ir po to jie visi matė žalius paukščius. Netiki manimi?
Mergaite papurtė galvą.
- Kodėl? – paklausė Charonas, nutaisydamas liūdną veidą.
- Tu negali turėti tėčio, - tyliai atsakė mergaitė, - tėčių nebūna su ragais ir uodega.
- Bet mano tėtis turėjo ragus ir uodegą, aš nemeluoju, - atsakė Charonas, - ir mano žmona turi ragus su uodega, ir mano vaikelis irgi.
Mergaitė nustebusi išsižiojo:
- Tu turi vaikelį? – paklausė
- Žinoma, - atsakė Charonas, - nori parodysiu nuotrauką?
Mergaitė kinktelėjo galvą. Charonas įkišo ranką į savo kombinezono priekinę kišenę ir ištraukė nedidelį voką. Ištiesė mergaitei. Ji kurį laiką dvejojo, po to nedrąsiai prisėlino ir paėmė. Nuotrauka buvo daryti prieš mėnesį. Tą dieną, gražią ir saulėtą, Charonas nusprendė, kad nori turėti Linos ir Charono jaunesniojo nuotrauką, kai keliaus į Slėnį. Akimirkoms, kuomet bus nepakenčiama. Nusifotografavo trise namo fone. Lina laikė rankose rubuilį Charoną jaunesnįjį, apvyniojusi savo uodegą aplink liemenį, Charonas stovėjo už jos, žiūrėdamas jai per petį. Mergaitė ilgai žiūrėjo į nuotrauką. Po to nusišypsojo:
- Tavo vaikelis turi ragiukus. O kodėl jie tokie rožiniai?
- Todėl, kad visų mažų Charonų ragiukai rožiniai. Jie pajuoduoja, kai mes užaugam.
Mergaitė linktelėjo.
- O šita teta tavo žmona?
- Taip
- Ji graži.
- Taip, - atsakė Charonas. Pajuto, kaip nei iš šio, nei iš to, sugniaužė gerklę.
- Mano mama irgi graži, - pasakė Aurelija, - ji dabar pas Sutverėją ir laukia manęs kartu su tėčiu. Aš noriu pas juos. Nenoriu matyti žaliųjų paukščių.
- Matai, Aurelija, žalieji paukščiai vaikučius nuneša pas sutverėją, - jeigu jau meluoti, tai iki galo, nusprendė Charonas sukandęs dantis, - Jeigu tu pereisi šitą nematomą tilta, tai netrukus mes pasieksim tą vietą, kur jie gyvena
Mergaitė pasižiūrėjo į Charoną ir paklausė:
- O tu nemeluoji?
- Nemeluoju. Juk matai, nemelavau, kad turiu vaikelį.
Mergaitė linktelėjo:
- O jeigu aš nukrisiu, kaip ir Andrėja?
- Tu nenukrisi, - stengdamasi neparodyti kančios užtikrino Charonas, - jeigu eisi žiūrėdama į tą akmenį, tai tikrai viskas bus gerai.
Mergaitė atsiduso:
- Gerai, aš eisiu. Labai noriu greičiau pas mamą su tėčiu, jie manęs jau ilgai laukia. Ar paduosi man ranką?
Charonas su siaubu linktelėjo. Po galais, pagalvojo, kas bus, jeigu ji kris? Aš juk pažeidžiu visas taisykles. Bet negalėjo kitaip. Paėmė ją už rankos, kartu žengė virš prarajos ir perėjo. Charonas manė, kad širdis iššoks per gerklę. Aurelija, kitam prarajos krašte, paklausė:
- O kur dabar?
Charonas turėjo atsikrenkšti, ir tik po to vargais negalais išspaudė:
- Takeliu į priekį. Nori, aš tave panešiu?
Mergaitė linktelėjo. Jis paėmė ją ant rankų. Iki ketvirtosios atmetimo zonos buvo porą valandų kelio. Ėjo tylėdami vakarėjančios saulės apšviestu slėniu, ir Charonas jautėsi laimingas kaip niekada iki tol Slėnyje. Ketvirtoji atmetimo zona buvo visai ne atmetimo zona. Tai buvo vartai į kažkur. Kur – Charonas neturėjo supratimo. Bet tai buvo gera vieta, jeigu slėnyje gali būti kas nors gero. Čia žmonės išnykdavo jausdamiesi laimingi. Takelis baigėsi nuolaidžiam šlaite, kuris juosė pačiam labirinto viduryje esančia kelių šimtų metrų skersmens daubą, apaugusią minkštu žolės kilimu. Juo būdavo gera eiti tuos paskutinius kelis šimtus metrų ir keliautojai kažkodėl pamiršdavo visus vargus, patirtus iki tol. Daubos viduryje buvo iš akmeninių plokščiu padarytas nedidelis ratas su baltos spalvos nugludintu akmeniu, panašiu į gultą.
- Aurelija, tau reikia atsigulti ant to akmens. Tada atskris žali paukščiai ir nusineš tave pas tėtį ir mamą, - atsiduso Charonas. Jeigu tik žinotų kaip yra iš tiesų. Nekentė savęs tą akimirką, bet ką geresnio galėjo padaryti?
Aurelija smulkiais žingsneliais nubėgo per akmenines plokštes ir užsiropštė ant akmens.
- O tu neisi kartu? – spėjo paklausti. Charonas papurtė galvą. Gultą apgaubė rusva migla. Pasigirdo laimingas Aurelijos juokas, jis sušuko, kad paukščiai labai gražūs ir taip smagu su jais kartu skristi….
…. Ji lėkė aukštyn. Matė apačioje vis mažėjantį slėnį, iš pradžių bandė dar įžiūrėti Charono figūrėlę, bet greitai pametė slėnį iš akių. Netrukus apsupo balta, spindinti erdvė, kuri pamažu siaurėjo ir virto baltu tuneliu. Žali paukščiai nešė ją vis greičiau, vėjas kedeno plaukus. Paskutinis vaizdas, kurį ji spėjo pamatyti, buvo tunelio pabaigoje atsivėrusios durys į kažkokią milžinišką erdvę, su žaliais laukais, upėmis, kalnais ir miškais apačioje. Taip pat baltu miestu su žėrinčiais saulėje sidabriniais bokštais…
Charonas pabudo su užgniaužta gerkle. Konvulsingai įkvėpė oro ir užsikosėjo.
- Po velniais, - sušvokštė.
- Tuoj praeis, - atsakė mergina. Ji sėdėjo toje pačioje pozoje kaip ir anksčiau. Charonas žvilgtelėjo į kitą pusę, vaikinukas irgi buvo savo vietoje.
- Ačiū, Charonai, - lėtai ištarė vaikinukas, - mes gavom mums reikiamą informaciją. Tu gausi savo laisvę. Šiuo metu į tavo kūną transportuojamas nanobotų štamas, kuris pakeis ne tik tavo fiziologinę sandarą, bet ir visų simbiontų, gyvenančių gyvenvietėje. Tau tiesiog reikės su jais susitikti, viskas vyks automatiškai.
Charonas atsisėdo. Kvėpuoti darėsi vis lengviau. Atsiduso ir atsakė:
- Gerai, daugiau manęs nebetyrinėsit? Nepasakyčiau, kad labai malonu visa tai prisiminti…beje, kas ten buvo?
Naikintojai nieko neatsakė. Charonas pakartojo savo klausimą. Velniai rautų, jis jautėsi turintis teisę žinoti, kur jo protėviai tūkstantį metų vedė keliautojus.
- Tikrai nori žinoti? – perklausė vaikinukas, - tau iš to jokios naudos nebus
- Noriu, velniai rautų. Pavadinkime tai tiesiog nesveiku smalsumu, - suniurzgė Charonas.
- Gerai. Vizualinė informacija tik dalis viso kodo, kurį pavyko atkurti tavo atsiminimų pagalba. Žinom, kur iškeliaudavo nuskaityta informacija ir tai savaime be galo keista. Buvo manoma, kad Ergo Sum projektas sustabdytas dvidešimt pirmojo amžiaus viduryje, kai žlugo bandymai sukurti adekvačias laikmenas nuskenuotų asmenybių informacijos laikymui. Tiesa, kai kurie šaltiniai teigė, kad projektas žlugo ne dėl laikmenų, o dėl to, kad personalas prarado projekto kontrolę ir buvo priverstas sunaikinti laboratoriją. Panašu, kad nesunaikino, nors kontrolė, akivaizdu, buvo prarasta. Tačiau kas vyko kitus du tūkstančius metų Ergo Sum projekto laboratorijoje, savaime aišku, informacijos nėra. Tikrai netikėta, kad šitas slėnis buvo sukurtas būtent tam, kad perkelti žmones tenai. Visiškai neaišku, kaip tai galėjo būti padaryta iš uždarų virtualių tinklų. Nebent kažkas ištrūko į laisvę karo metu prieš tūkstantį aštuonis šimtus metų. Ar atsakiau į tavo klausimą?
- Iš dalies, - patvirtino Charonas, - o kaip tie žmonės, kurie žūdavo? Kas nutiko su jais?
- Jie tiesiog žūdavo. Manom, kad galim du variantai. Arba sistemos klaida, arba tiesiog būdas nepalikti pėdsakų.
- Nepalikti pėdsakų? – negalėjo patikėti Charonas
- Tai įmanomas variantas.
- Po velniais, kaip jums viskas paprasta…Ką darysit toliau?
- Sunaikinsim slėnio įranga, kaip ir sakėm, - atsakė mergina.
- Taip, taip, pamenu. O su tuo Ergo Sum projektu, kas bus? – neatlyžo Charonas
- Nieko.
- Nieko?
- Žmonių naikinimo sistema bus sugriauta, o kištis į planetos paviršiaus gyventojų tarpusavio santykius mes nenorim, nebent grėstų kurios nors rūšies išnykimas. Šiuo atveju rūšies naikinimas sustabdytas, mes toliau nieko daryti neketinam.
Charonas atsistojo. Užteks jam šitų istorijų. Staiga pajuto, kad nori namo. Nori tiesiog ramiai gyventi ir žiūrėti, kaip auga Charonas jaunesnysis. Pajuto maudžiantį ilgesį.
- Ar mes atsiskaitę? – paklausė dvynių
- Taip, Charonai, mes atsiskaitę, - patvirtino mergina.
- Tuomet aš einu namo, - atsake Charonas ir nusisukęs nuėjo. Dvyniai nepalinkėjo gero kelio, jis jiems irgi nejautė turintis ko nors palinkėti. Jis jiems nerūpi, juk negresia jo išnykimas, ar ne? Beje, kam jis priklauso, kokiai rūšiai? Nusprendė nesukti sau dėl to galvos. Ateitis parodys.
Pusantros dienos nesustodamas ėjo slėnio labirintu atgalios. Net slėnyje jautė, kad ateina pavasaris. Gyvenvietėje po trijų dienų gegužinė, norėjo spėti laiku. Už antrosios atmetimo zonos trumpam stabtelėjo pailsėti. Atsisėdo prie elektroninio laužo krūvos ir susimąstė. Ne taip viskas ir paprasta. Spėjo, kad nišoje sukrauto lobio kartu su dvynių padovanotu katalizatorium užteks pakankamai, kad gyvenvietė pratemptų bent keletą metų. O kas po to? Keliautojai į slėnį nebeis, jiems čia nebėra ko keliauti. Nejaugi teks apleisti vietą, kurioje gyveno jo protėviai? Pabandė tai įsivaizduoti, bet nepajėgė. Namo. Greičiau namo, sukosi vienintelė mintis galvoje. Pašoko ant kojų ir išgirdo ploną zvimbimą. Garsas palaipsniui stiprėjo kažkur iš šiaurės. Charonas sunerimęs klausėsi iki šiol negirdėto garso, ir kai visai žemai iš už uolų išniro keistas disko formos aparatas, o po to dar keli, nejučiom susigūžė ir kažkodėl nėrė į nišą. Skubėdamas įsirausė į elektroninio laužo krūvą ir iškišęs galvą stebėjo. Jautė, kad nieko gero šie aparatai virš slėnio nereiškia. Trys diskai palengva plaukė kokių penkiasdešimties metrų atstumu nuo žemės. Akivaizdu, kad Naikintojai pasidarbavo ir slėnis nebeteko apsaugos iš oro. Vienas diskas sustingo virš antrosios atmetimo zonos. Iš jo centro tvykstelėjo pluoštas žalsvų spindulių ir plačia vėduokle pradėjo slinkti uolų ir žemės paviršiumi. Kai spinduliai pasiekė nišą, Charonas sulaikė kvapą, bet jie tik čiūžtelėjo išorine nišos dalimi, lengvai sukibirkščiavo keletas iškritusių laukan prietaisų. Spindulys akimirksniu sustojo, grįžo atgal ir kelias sekundes klaidžiojo ties niša. Po to nuplaukė toliau. Dar po kelių minučių tyliai zvimbdami diskai nusklendė šalin.
Charonas išdrįso palikti savo priedangą tik gerokai vėliau. Genamas blogos nuojautos atstumą iki pirmosios atmetimo zonos įveikė per rekordiškai trumpas tris valandas. Uždusęs įbėgo į kanjoną ir tik pamatęs jo žiotyse taikiai stovintį namelį, apsuptą žalios vejos, sulėtino žingsnį ir atsikvėpė. Viskas atrodė taip pat, kaip ir paliko. Bent jau iš tolo. Atsargiai prisiartino žvalgydamasis aplinkui, bet nieko įtartino nepastebėjo. Namie buvo tylu. Kambariai neseniai išvalyti, galėjo pasakyti iš pakalnučių kvapo, kuris likdavo po to, kai Lina darydavo generalinį namų valymą. Apėjo visus namus, bet nerado nė gyvos dvasios. Stingdančio nerimo genamas buvo bebėgantis į gyvenvietę, ir tada, atsitiktinai žvilgtelėjęs ant terasos sienos, pamatė šešėlį. Baltos sienos fone buvo aiškiai matyti siluetas, iškėlęs ranką, lyg nuo ko nors gintųsi. Trumpi ragučiai virš galvos, plona plevesuojančios uodegos juostelė su kutu. Virš gyvenvietės nuaidėjo Charono riksmas.
---------------------------------------------------
Džo grįžo kitos dienos vakare. Jį pasitiko tamsūs gyvenvietės langai ir gūdi tyla. Stebėdamasis apvažiavo visą gyvenvietę ir nerado nė gyvos dvasios. Nusikeikė, sumurmėjo, kad negalėjo juk visi imti ir išsidanginti lyg niekur nieko. Jau buvo besukąs link savo namo, kai išgirdo smuklėje kažkokį triukšmą. Išjungė variklį ir lėtai įėjo į vidų. Šalia baro tysojo Charonas, aplink voliojosi tuzinas viskio butelių iš neliečiamų Džeiderio atsargų. Džo nustebęs sustojo tarpdury.
- Charonai, drauguži, kas čia nutiko?
Charonas sunkiai pakėlė galvą. Pamatęs Džo išsižiojo, veide šmėkštelėjo girta nuostaba, suvebleno:
-Džo? Čia tu, tas pats Džo?
- Ne, po velniais, kitas Džo. Gerai prisisiurbei, Charonai. Kokia proga? Lina iš namų išvarė? – subambėjo Džo ir priėjo prie Charono, - o kiti kur?
Charonas mostelėjo ranka, kviesdamas jį arčiau. Džo pritūpė ir suraukė nosį:
- Seniai laki…
- Nesvarbu, Džo… - žagtelėjo Charonas, - Naikintojai visus juos…
- Kokie naikintojai? Tu, Charonai, kvanktelėjai nuo to slėnio galutinai, - susiraukė Džo.
- Užsčipk, p‘velniais, - riktelėjo Charonas, - a..., - numojo ranka ir susmuko. Džo atsistojo, išėjo į smuklės tarpdurį ir apsidairė. Velniškai tylu. Uždarė duris ir atsisėdo ant suolo laukti, kol išsiblaivys jo draugas ir galės papasakoti, kas čia galų gale įvyko.
Po dviejų dienų Charonas su Džo sėdėjo visureigyje ir lėtai stūmėsi siauru labirinto taku link antrosios zonos. Charonas niūrus stebėjo kelią ir ženklais rodė, kur sukti.
- Ar tu tikras, kad mums reikia pradėti nuo miesto? – paklausė Džo, - juk žmonės nieko nežinos apie tą kvailą projektą. Mums reikia į šiaurę, ten, kur gyvena Simbiotai.
- Užsičiaupk ir vairuok, - niūriai atsakė Charonas, - mieste mes parduosim visą šitą elektroninį šlamštą ir bent ką nors sužinosim apie šitą sumautą pasaulį. Tada ir nuspręsim, kur toliau traukti.