Dvi Stasikės vasaros (tęsinys)

Sužinojęs iš Melanijos, kad Stasikė nežada būti, Adolis apsiniaukė.                                      
Kas per velniava?    Nė  vienas iš jo kviestų svečių jam neatsakė, o čia, še tau , kad nori .. Motina neleidžia… To jau  perdaug , tiesiog įžeidimas, už ką tad jį laiko?  Pagaliau tikriausiai ne ta priežastis. Vėl koks užsispyrimas. Ir dar tokios piemenės , net pikta.  Kažkaip visai nebėra nuotaikos ir gana.  Be Stasikės viskas nebeteko  ankstesnės  svarbos... Jis prašė daugybę  žmonių, giminių, pažįstamų, ruošėsi kaip įmanydamas geriau juos priimti, stengėsi, kad viskas būtų kaip gražiau, kaip įdomiau, kaip nepaprasčiau, kaip dar niekur nėra buvę, o giliai širdyje jautėsi taip, tarsi jai vienai viską darytų.
   -O kai pamatys Stasikė- arba- ką pagalvos Stasikė?
Jis iš anksto įsivaizdavo, kokį didelį ir nepaprastą padarys jai įspūdį visa ta prabanga, kurią jis per tą pobūvį buvo pasirengęs iškelti į dienos šviesą. Kaip ji žvalgysis didelėmis nustebusiomis akimis, į kurias sudėtas viso dangaus mėlynumas. Kaip ji pripažinusi jo pranašumą, o savo menkumą nuleis galvą ir daugiau nebedrįs šokinėti jam į akis. Jis troško būtinai ją priblokšti, parklupdyti prieš save kaip visas kitas, nors ir pats tikrai nežinojo, kodėl būtent to siekė. Negi tokia beribė būtų jo puikybė? Jis taip uoliai tam rengėsi, ieškojo tinkamos progos ją užprašyti, o čia staiga jos ir nebus...
  Adolis daug galvojo ir priėjo vienos išvados. Stasikė turi būti. Suk devyni, jis nusileis iki to , kad nueis ir paprašys motinos pats. Tokia suteikta garbe galėtų didžiuotis ne tik našlė grytelnikė.  Savo tikslo jis jokiu būdu neatsisakys. Stasikė ateis, pamatys jį visoje didybėje, o po to gal bus ne taip ir įdomu. Greičiau nutrūks tas beprasmis žaidimas, į kurį paskutiniu metu jis giliai įsitraukė.
   Didžiojo penktadienio vakare jis taip netikėtai pasirodė Jormantienės  pirkutėje, kad ne tik Stasikę, bet ir pačią našlę  apstulbino.
- Gero vakaro- pasisveikino, sunkiai slėpdamas, kaip nejaukiai jaučiasi čia užėjęs. O kiek dar jis dairėsi nuo tolo ir iš arčiau, kol pritaikė momentą užeiti. Dieve gink, kad niekas nepastebėtų , kad troboj nerastų svetimų, kad niekas nesuostų, kad jis čia užėjo.  Drigantą Kaštaną pastatė pačioj nematomiausioj vietoj.
  -Gero vakaro, gero vakaro- atsakė abi kartu nežymiai susižvalgiusios. – Ach, kaip čia tamsta patekai, matyt su kokiu dideliu ir nepaprastu reikalu? Prašom toliau į vidų- mandagiai, net truputį išdidžiai pakvietė Jormantienė, pastebėjusi jo savijautą.
- Štai užsukau pro šalį, bet ne su kokiu reikalu, o su dideliu prašymu prie tamstos- priėjo Adolis arčiau ir net pabučiavo jos ranką. Po to jis padavė ranką Stasikei, o ši buvo visa raudona , kaip darže pražydusi pinavidurė aguona. Adolis tai pastebėjo.
- Įdomu, koks gali būti prašymas?- truputį nujausdama kvietė sėstis moteris. – jeigu tiktai galėsiu, tai neatsakysiu.
  Sėsdamasis Adolis vogčiomis ją apžiūrinėjo. Anksčiau, jei ir tekdavo kada susitikti, jis nekreipė į ją jokio dėmesio, kaip ir į kitas kaimo bobas. Dabar sutikęs taip iš arti susidomėjęs stebėjo, lyg pirmą kartą matydamas.
   Ji buvo vidutinio ūgio,  balto gryno, galima sakyti be raukšlių veido, juodų plaukų ir antakių, aukštos krūtinės, tiesios laikysenos dar visai gražiai atrodanti moteris.
Į Stasikę nė truputėlio nepanaši. Akys tokios juodos ir taip išdidžiai ir tardančiai į jį žiūrėjo, kad jis pajuto gėdą, o jai pagarbą.
-Atėjau prašyti Stasikės kieman Velykoms, kartu ir tamstos leidimo. Be jūsų sutikimo ji man nepasižadėjo.
- Kaip bereikalingai tamsta vargsti- nusistebėjo, o tik gal  parodė kad stebisi, našlė. – O aš jau maniau, kad dievai žino kas. Man atrodo, kad tokia viešnia visai neturi reikšmės, ar ji buvusi ar ne- nusišypsojo ji ir Adolis pastebėjo, kad trečias nuo vidurio priekinis viršutinis dantis apvilktas auksu.
- Kiekvienas užprašytas svečias yra vienodai svarbus šeimininkui- pareiškė  Adolis, lyg kalbėtų su pačiu klebonu, pajutęs dar didesnę pagarbą auksiniam našlės dančiui, negu jai pačiai.
-  O aš galvoju, kad jums bus visai vis  tiek, o vietoj to kad ją išleisčiau, aš pati pasižadėjau.
Stasikė ūmai išplėtė akis ir didžiai nustebus sužiuro į motiną.  Lygiai tokias pat  akis Adolis tikėjosi pamatyti, kai Stasikė svečiuosis pas juos. Motina neleido nė išsižioti.
- Rytoj aš pati išeinu į Padvalkus kieman pas gimines. Negrįšiu abi dienas, o vieną trobą be žmogaus irgi palikti negaliu. Jei ne ta priežastis... Bet dabar jau jokiu būdu negalima.- pakartojo ji griežtai net pyktelėjusi pažvelgė į dukrą. Stasikė nesupratusi motinos ženklo metėsi prie jos:
- Mamute, širdele, neik tamsta, geriau jau išleisk mane šį kartą- taip švelniai ji prašė apsikabinusi, kad net Adolis nenustygo užstalėje.
- Na iš tikrųjų, argi negalima viso šito kitaip sutvarkyti?- pašoko ir jis prašyti. Taip nuoširdžiai, kad net Jormantienė susvyravo, bet tiktai vieną akimirsnį. Adolio žvilgsnyje, kuriuo jis su užuojauta žvelgė į Stasikę, moteris pastebėjo tai, dėl ko labiausiai ir bijojo. Staiga ji pavirto į akmenį:
-  Ne, jokiu būdu – nukirto ji kaip kirviu. -  Ar tu manai, kad tau svarbiau negu man? Dar visas gyvenimas tau prieš akis, pats gražumas, prisišoksi, prisisvečiuosi . Na, o aš gal jau kokie keturi metai kai nesimačiusi.. Tu būsi nebūsi, o aš nenueisiu, ką pagalvos sesuo, giminės? Ką tamsta pagalvotum, jei nesulauktum savo artimųjų?- atsisuko ji į Adolį.
- Visi artimieji velniop, jei nėra to, ko reikia- pagalvojo įsikarščiavęs vaikinas, bet garsiai , aišku, jis to nepasakė. Jis buvo įsižeidęs , pakilo ir pradėjo ieškoti kepurės rengdamasis išeiti.
-  Labai gaila, labai gaila, bet jeigu negalima...- murmėjo jis ir būdamas išsiblaškęs, niekaip negalėjo surasti kepurės, nors ši gulėjo visai čia pat ant suolo. – Nieko nepadarysi, palauksim, gal kada kitą kartą bus patogiau- pagaliau susiradęs kepurę priėjo jis prie Stasikės. – Labanakt- ir spausdamas ranką pastebėjo, kad jos akys pilnut pilnutėlės ašarų. Didžiulių pastangų jai prireikė, kad nepravirktų. Adolis skubiai nusigręžė, padavė ranką motinai ir jos palydėtas išėjo.
Jau nuo balno jis žvilgtelėjo, kas dedasi viduje. Stasikė užsikniaubusi ant stalo, aišku, verkė. Taip trūkčiojo jos pečiai. Motina stovėdama priešais ką tai piktai jai šnekėjo. Nuėjo tolyn ir vėl grįžo, pajudino už peties palinkusi prie Stasikės. Kai  Stasikė pasipurtė lyg norėdama ją atstumti, ji staiga apsisuko, nuo kartelės nusiėmė pantį ir užsimojo...
- Tegu tik pabando- staiga išsitempė Adolis pasiruošęs šokti nuo arklio, bet moteris nedrįso jos mušti. Ji numetė pantį ant suolo, švelniai paglostė dukters galvą, pečius ir palinkusi pabučiavo jai į smilkinį.
Adolis tik dabar susizgribo, kad ilgai čia stovi, juk gali kas nors pastebėti. Paskui pasklis visokių kalbų. Timptelėjo pavadį ir iššoko iš tamsaus kiemo kertės.                                      
     Jormantienė, nors ir nebuvo niekam žadėjusi, bet lyg ir teisindamasi prieš Stasikę , išėjo šeštadienį vakare, prisakiusi jai kaip tvarkytis ir šeimininkauti namuose.
- Paršui, dieve gink, nepaduok karštų bulvių. Būtinai žiūrėk, kad rytui būtų vakarykščių, o pietums - jau šviežių gerai ataušusių. Karvei, jeigu neši gerti kokių paplovų, gerai išgraibyk, kad nepatektų kokia vinis ar šiaip koks smailus daiktas. Brazdų plikyti nereikia. Kiekvienam kibirui užbarstysi kiaulinių miltų ir bus gerai. Jeigu kartais veršiuotųsi, nors terminas dar toli, ar karvutė susirgtų, nubėgsi pas Sokonus, patars ką daryti. Jeigu kur eisi, nepalik žarijų ant prieždos, supilk vandeniu ir malkas toliau atimk į kampą. Ant durų uždėk spyną ir patikrink, ar gerai užsirakino.
- Ai, mama, kam visa tai sakai. Ar aš mažutė? Ar pirmas kartas, juk šeriu kasdieną?- neiškentusi nusijuokė Stasikė. – Ir su ta spyna...
Moteris nekreipė dėmesio į ją: - Nesijuok, o daryk, kas pasakyta – perspėjo ji ir pabučiavusi dukrą ramia širdimi išėjo.
   Dievas žino, gal ji bijojo, kad Adolis dar kartą nesugalvotų užvažiuoti sekmadienį, kaip žadėjo. Šiaip ar taip ji padarė viską, net suvaidino savo išvykimą, kad tik Stasikė liktų namuose.  Bet ar tuo ji daug jai padėjo?
skorena