praradimas
pastatei kazino už sudirgusį vaiko laukimą
bemojuojant velniams iš pavienių vaikystės sapnų –
ten gličioj tamsumoj pajutau – tavo baimė ištino
ir įstrigo giliai tarp atšipusių laiko dantų.
tu ne toks, tu ne tas, tu tiktai pralaimėjai išeinant,
negalvodamas nieko galantišką frazę taupei.
aš žinau, parašei vienumoj savo pragaro dainą
apie mažą berniuką, kurį nugalėjo sapnai.
ar prisimeni rytą, kai verkė lietus išsigandęs,
aš buvau ta mergaitė tave apkabinus šiltai –
tik pažvelk su manim į dar geliantį vaikišką dangų:
mūsų pralošei debesis, o šitiek daug netekai.