Gamyklos kiemą blausiai apšviečia maža lempelė. Jos šviesos nepakanka, kad matyčiau, kur einu, o eiti reikia, tad įsijungiu sargo duotą žibintą. Turiu patikrinti, ar visi sandėliai užrankinti, mat naktimis čia atsibeldžia nelauktų svečių.
Pirmas sandėlis – atrodo viskas tvarkoje. Antras, trečias... Visi užrakinti. Tvarka? Ne, kažkas ne taip. Jaučiu, kad į mane žiūri, bet aplinkui nė gyvos dvasios. Apsidairau. Dar ir dar kartą – nieko. Plaukai ant viso kūno lyg diskotekoje šokinėja. Reikia eiti į vidų. Senstelėjusios kojos sunkiai neša gerai pamaitintą kūną. Atrodo, jog kažkas mane seka, tačiau atsisukti ir pažiūrėti bijau. Po dešimties įtemptų minučių aš jau prie sargybos posto durų. Keista – šviesa išjungta. Gal elektra dingo? Vėl įsijungiu žibiną ir lėtai įeina pro duris. Tylu lyg kapinėse. Per kūną perbėga šiurpuliukas. Pabandau įjungti šviesą – yra. Dabar gailiuosi, kad tai padariau. Tai, ką išvydau, mane sukaustė į ledą...