Meri ir aš (trečias paveikslas)

1 DALIS
Trečias paveikslas


Reinė pasijuto nesuprasta. Buvo tiek kalbėta, - o dabar, tarsi, liko kalta už pokalbio priminimą. Kuom ji prasikalto, juk nepadarė nieko blogo? Bent jau kol kas. Moteris liūdnai pažvelgė į netoliese pietaujančią šeimyną. Tėvas maitino mažylį; šalia jo sėdėjo patenkinta žmona, krimto lėkštę salotų. Laimingas kūdykis šypsojosi, traukė sau nuo kaklo šlapią seiliuką ir džiaugsmingai krykštavo; tėvas kantriai maitino. Šaukštelis su tyrele – lėktuvas, garsiai skrido link jo bedantėn pačiai atverton burnelėn, jie abu linksmai žaidė.
Reinė pažvelgė į Marką, koks jis bus tėvas? Ar žais su mūsų vaiku?.. Ji, kažkodėl, įsivaizdavo turėsianti sūnų, - tokį panašų į Marką: šviesiaplaukį, su ant kaktos lengvai krentančiomis garbanomis, žaliakį berniuką.
- Kada mes turėsime vaikų? - netyčia išsidavė apie ką svajojanti. – Dar nenorėtum? Nepagalvojai, kad laikas apsispręsti..?
- Apie tai, išvis dar nesvarsčiau, - šaltai atsakė. – Man vaikai nerūpi, aš jų nemėgstu. Matai ten, - jis parodė. – Aš tikrai nenorėčiau būti to vargšo tėvo vietoje. Vaikai baisūs. Jie rėkia, klykia, nežino ko nori. Vaikams auginti - reikia visokeriopo pasiaukojimo. Ir laiko.
- Bet gi tai laikina, Markai, vaikai išauklėjami ir greitai užauga, apie kokias aukas tu kalbi? – nenusileido Reinė.
- Neturėčiau kantrybės laukti. O kur dar aukoti savo laisvalaikius, viršvalandžius, poilsį? Dabar vaikų nenoriu. – sevetėle nusausino lūpų kampučius.
Ji pabaigė gerti baltą vyną. Padavėjui atnešus sąskaitą, Markas sumokėjo ir jie išėjo namo. Reinė vis tebegalvojo. Iš tikrųjų jai lyg nieko ir netrūko, ji mylėjo savo vyrą, bet kartais kažkas atsirasdavo tarp jų... lyg kokia juoda skylė; visada tikėjusi Marko nuoširdumu, kurį taip vertino nuo pat jų santykių pradžios, dabar to nuoširdumo nekentė! Dėl jo, Markas atrodė šaltas. Nejaugi, myli ją taip pat šaltai..?
Tą vakarą miegojo atskirai, jis, kaip visada atsigulė labai anksti ir užmigo, o Reinė pasilko gretimame kambaryje žiūrėti filmą.
Viduryje nakties prižadino žinutė: “ Sveika, mano mergyte, paiilgau tavo šypsenos! Kada gi pamatysiu tave? Atvažiuok į svečius, lauksiu tavęs, kaip didžiausio svečio savo namuose. Bučiuoju. “
Reinės mintys nuklydo į praeitą vasarą, kai ji, dar dirbdama viešbutyje, susipažino su Paskaliu. Nuėjusi aplankyti draugės, kuri ten taip pat dirbo ir gyveno, nunešė grąžinti jam filmus. Paskalis pravėrė duris.
- Bonsoir.
- Bonsoir, - jis maloniai atsakė ir išėjo į koridorių.
- Štai tau filmai, grąžinu. – padavė Džema, – susipažink, čia mano nauja bendradarbė. – pristatė.
Paskalis padavė ranką.
- Labai malonu, - tarė švelniai spausdamas delną.
Juodaplaukis vaikinas pasirodė kultūringas, bei galantiškas.
... ar norėtų su juo dabar susitikti? – svarstė, – tikrai taip! bet kaip? ką ji pasakytų Markui – važiuoju pas Paskalį atostogų?
Gal turėtų pasiprašyti jo leidimo? Juk Markas, gal ir išleistų... o jei ne, ji galėtų... ką nors sumeluoti.
Ką jie veiktų pas Malagoje? po visų aprodytų vietų, atėjus vakarui, apie ką jie kalbėtų..? praeitį..? kur ji miegotų, ką ji atsakytų, jei..?
Ne... jis tikrai taip nepasilegtų, nepasiūlytų miegoti kartu vienoje lovoje, o jei, - tai todėl, kad ją dievina. Kad pasiilgo.
Taip svajodama, apie ištrūktimą į karštąją Ispaniją, jos smėlėtą pakrantę, naktinį vėjo dvelksmą plaukuose, jūros krantą plakančias bangas, Reinė užsnūdo.

- Vakar gavau žinutę, nuo Pasaklio, - lyg tarp kitko pasakė.
- Nuo ko? – pakėlė galvą nuo laikraščio. – Kokio Paskalio..?
- Kvietė į svečius atostogų. Išleisi? – toliau tepė sumuštinius.
- Važiuok, jei nori... jei tave išleidžia atostogų darbe. Kodėl tu nori pas jį?
- Aš ne pas jį, - atsisuko, - aš noriu paatostogauti Ispanijoje, juk ten nesu buvusi. – paaiškino. - Labai norėčiau... – tyliai pridūrė.
- Na, jei nori palikti mane vieną – važiuok. – Markas padėjo laikraštį į šoną. – Padarysi kavos..?
- Tai... ar išleidi..?
- Daryk ką nori, gerai?! Aš tavęs nelaikau: nori važiuok, nenori nevažiuok.
- Tau tas pats? Nesupyksi, jei aš pas jį pabūsiu savaitę?
- Ne.
Markas ieškojosi didelio kavos puodelio. Ta tema jie daugiau nebekalbėjo. Reinė liko nesupratusi: ar tai reiškia ji gali važiuoti? ar ją leidžia tik todėl, kad pyksta; nori, kad jaustųsi kalta jei, vis dėl to - nuspręs išvažiuoti?
Tą dieną, darbe, išsiuntė žinutę: „Ačiū už pakvietimą, deje, dar nežinau ar galėsiu atvažiuoti. Ir aš tavęs pasiilgau. Nenusimink, ką nors sugalvosiu. Bučiuoju. “

Markas ir Reinė apsivedė šešis metus atgal Paryžiuje. Ten ir susipažino paskutiniais mokyklos mokslo metais. Karšta draugystė peraugo į didesnius norus, jie išsinuomavo butą ir ėmė gyventi kartu. Marko tėvai pasiūlė jiems susituokti. Jie, nors ir toleravo jų gyvenimą kartu nesusituokus, tačiau būdami senamadiškų pažiūrų manė, kad ilgai taip gyventi ne verta.
- Klausyk, sūnau, arba tu vesk Reinę, arba palik. Pagalvok pats, kaip vyras – na, kas iš jos liks, jei paliksi ne dabar, o po kelerių metų? Juk ji praras savo gražiausius moterystės metus, gal nesusilauks vaikų, nes tu nenorėsi, o vėliau bus per vėlu - joks kitas vyras nenorės „nunešiotos“ prekės... Kol ji jauna ir graži, vesk jei myli, užgarantuok sau ir jai ateitį. Antraip - nesinaudok. – Pasakė tėvas po vakarienės, kai jie išėjo parūkyti ir atsisėdo prie šalia namo esančio suolelio po medžiu.
Jo žodžiai įstrigo ir buvo lemtingi, nors Markas dvejojo, Reinė buvo tikra - ji nori ištekėti.
Reinė buvo beprotiškai įsimylėjusi, jai buvo gera su juo, jautėsi saugi šalia, kaip prie kadaise savo tėvo.
Tėvai iškėlė prabangias vestuves, jauniesiems padovanojo povestuvinę kelionę į Tailandą; tai buvo gražiausios jų gyvenimo akimirkos.
Praėjus porai metų, nusprendę gyventi savarankiškai, susikrovė lagaminus ir išskrido į Anglijos miestelį Horley. Neužilgo Marką pakvietė dirbti treneriu sporto klube Crawley miestelyje, o Reinę priėmė viešbutyje „Hilton“ padavėja. Nors darbu ji labai patenkinta nebuvo, ramino save tuom, kad anglų kalbai pramokti – tai puiki vieta. O darbas laikinas.
Aistruolė