Taip Stasikė surinko visą stiprybę ir įveikė save. Nebegalvoja apie Adolį, nors kitos kaimo merginos po šiai dienai negali jo pamiršti. Ką kalbėjusios, ką nekalbėjusios, žiūrėk ir vėl už Adolio užsikabina.  
  Kartą grįžus iš miestelio Zosinų Marelė atnešė naujieną:
- Pas Lobinius Velykoms didelis balius keliamas, negirdėjot?
   Merginos vienos iš karto sustabdė ratelius, kitos dar klebina, o ir tos subartos, kad trukdo girdėti, metė darbą.
- Eik eik, o kas tau sakė?- labiausiai žinia susidomėjo Binkių Janiotė. Ji mergina šiaip sau. Buini, raudonskruostė, nei grožiu, nei kokia kita būdo savybe nepasižymi, bet jos tėvo lygiai kaip ir Sokono žemės visas valakas. Skirtumas tas, kad Melanija vienatūrė, o jų  net dešimt žmonių sėda už stalo. Šiaip ar taip , bet ji vistiek čielažemio duktė ir jai daugiau, negu kuriai kitai galima tikėtis Adolio.
- A jau? Miestelyje vien apie tai ir tekalba. Sako pasaulinis tai būsiąs balius. Svečių sukviesta gal koks šimtas, jei ne daugiau. Šeimininkė jau parvežta ir pivorius jau pasamdytas alų daro. Jau skerdžiamos kiaulės, pjaunamos žąsys, kepamos babkos. Tai bent bus ūžimo, visai savaitei- pasakojo toliau Marelė.
- Prieš ką čia tokio baliaus užsimanė tokie skūpai? Kokia dingčia? Šiaip sau be progos nekels, vis tiek turi būti su kokiu pavedimu- spėliojo Saplių Uršikė, mergina nuo pusės žemės. Ši tai jau tikrai prasta pažiūrėti, bet ir jai rūpi Adolis.
- Gal vestuvės?- suabejojo kažkuri.
- O kodėl ne? Labai gali būti- kaip mat pritarė Šiaudžio Apolonija, jau pagyvenusi mergina, visų seniai skaitoma senmerge, bet prie davatkų ji dar nesidėjo ir atkakliai laikėsi įsikibusi jaunimo, kaip kad skęstantis šiaudo.
- Nepanašu- paneigė Kalvio Barbutė – užsakų nebuvo girdėti.
- Ach, tokie nė neskelbia, su “indultu”- užginčijo ją Apolonija. – Įkišo klebonui kokį desėtką, tai nei poterių neklausinės, ne tik ko.
- Bet su kuo? Kas jaunoji? Negi Melanija?- staiga susirūpino Biriuko Zosė. Ją vis dėlto vieną kartą Adolis yra pašokdinęs, tai buvo turbūt dar Zosinuko, vyresniojo Marelės brolio išleistuvėse. O ji ir dar šiandien prisimena ir tebegalvoja, kad jam labai patinka ir, jei ne Melanija, ko gero jai atitektų Adolis.
- O kas gi daugiau?- užtikrino Ceglinių Adėlė, šviesiaplaukė, mėlynakė mergina. Jeigu ne didžiulės jos ausys, už kurių ji griežtai ir lygiai užšukuoja plaukus, būtų visai simpatiško veidelio. Dabar gi tos nelemtosios, tokios plonos tartum permatomos, viršuje net kiek atkritusios, darė kvailelės įspūdį, nors buvo sumani ir protinga. – Ar nepastebėjot, kaip jis ją vedžiojasi po miestelį ir mažne kasdien į namus lekia? Jeigu jau vestuvės, tai su nieku kitu , kaip tik su Melanija.
- Stasike, ar tu nieko nežinai? Juk abi vaikštot, draugaujat?- atsiminė viena iš merginų.
- Nežinau, man nieko nesakė- ne tuoj pat atsakė Stasikė kažko užsigalvojusi. Lyg tai ji jau ir užmiršo Adolį, bet nuo tokios kalbos ėmė ir susidrumstė jos širdelė. Paleidusi siūlą iš rankų, ji atidžiai ir susidomėjusi klausėsi ką kalba merginos, didelėmis mėlynomis akimis vedžiodama nuo vienos prie kitos kalbančios, užtai netikėtai paklausta net suglumo.
- Žino, bet nesako- įtarė Barbutė geriau į Stasikę pasižiūrėjusi.
- Kokia tu draugė, kad  Melanija slepia ir nieko nesako?- pasityčiodama nusišaipė
Janiotė, šnairai dėbtelėdama į Stasikę.
-Tokia ji man draugė, kaip tu kaip visos kitos- greitai net kiek perdėtai ramiai atsiliepė ji, slėpdama sumišimą- tiktai kai gyvenam arti, kaimynystėje, tai ir susieinam dažniau, negu su kuo kitu iš mergaičių.
- Aišku, kokia čia gali būti draugystė čielažemės su desicininke- pritarė jai ir Margio Onikė. – Tiktai pakol reikalų turi ir greta gyvena. Kai ištekės pasidarys dar didesnė ponia, tai ir pažinti nebenorės.
- Ko čia giniesi, juk ten kelio galas. Abi po miestelį Adolis vedžioja ir per žiemą miškais laukais važinėjo, manai kad nematom ir nežinom?- vė kibo Janiotė.
- Galit sau žinoti, niekas nebijo- staiga užraudo Stasikė ir pasilenkė ant ratelio neva tai pataisyti nukritusio šniūro.
- O tu sužinok ir mums pasakysi-  kažkaip kvailai paprašė jos Apolonija. – Kad taip man, tai aš būtinai išsiklausčiau.
- Kad tau reikia, tai tu pati eik ir išsiklausk- pritrūkus kantrybės atkirto jai Stasikė ir pirmoji apsuko ratelį. Po jos ir kitos prisiminė apie darbą.
- Gerai sako- vėl jai pritardama nusijuokė Onikė- koks čia gali būti klausinėjimas, o pagaliau ne už marių ir Velykos ir taip sužinosim. Kam sukti galvą, vistiek Adolis ne mums.
- O kas jau iš tos Melanijos mandraus? Nei kokia gražuolė, nei tokia turtuolė, vienas tik pasipūtimas- piktinosi priekabioji Janiotė. – Kada tik nepamatysi, vis nauja suknia, visokiais guzikais ir kokardomis apsikabinėjusi. Paseno ir išdurnėjo, belaukdama Adolio, ir dar gali išeiti šnypšt... Tas Adolis irgi nepėsčias, stačių velnių prisiėdęs. Mergų visoje parapijoje turi, nemanykit. Dar ims iš kokio pasviečio ir kokią ištrauks. Yra dar ir turtingesnių ir gražesnių už tokią Melaniją.
- Binkių Jania, o tai būtų pati tinkamiausia Lobiniams šeimininkė.- prunkštelėjo  Adėlė, o paskui ją nusikvatojo ir visos kitos.
- O kodėl ne?- kirtosi išraudusi kaip žarija ši. – Ot ir vaikščiočiau įsirėmusi į šonus. Ar manot, kad nemokėčiau būti ponia?
Merginos pradėjo viena kitą erzinti, juoktis, tačiau Stasikė susimąstė.
- Gali būti, gali būti- mąstė ji- ir Melanija tokia paslaptinga pasidarė, vis į miestelį turi reikalų. Ko ne kasdien ten lekia, o paklausta  ką veikė, numykia, nesako aiškiai. Be to ir Adolis taip dažnai pradėjo lankautis pas Sokonus ir sekmadienį po mišių vis prieina ir palydi. O ji kvailelė dar svajoja, net gėda. Gal ji buvo jiems tik kliuvinys, tik trukdė jiems? Gerai, kad nenuėjo pas Sokonus įsigeidusi Adolį pamatyti ir susiprato kelis sekmadienius viena be Melanijos į bažnyčią nueiti. Tegu visos žinos , o kartu ir Adolis, kad jis jai niekada nerūpėjo.  O jau Melanija tai tikra begėdė. Net galva palingavo užsimiršusi kur yra, gerai dar kad niekas nesuprato. Nuo mažų dienelių viena prie kitos pripratusios, visada drauge, o čia tokioj paslapty viską laiko. Matyt net į vestuves nemano prašyti, net gėda nuo kitų merginų. O gal ir netiesa? Maža kas kuriai atėjo į galvą, o rimtai dar niekas nieko nežino.
Ir jai staiga taip parūpo, nors mesk viską ir eik  tučtuojau viską sužinoti. Kadangi to padaryti nebuvo galima, nutarė sekmadienį būtinai susitikti su Melanija ir iš jos pačios visą tiesą sužinoti.
Sekmadienį po pamokslo, eidama iš bažnyčios, kaip tiktai ir susidūrė su Melanija. Per pamaldas jos bažnyčioje nebuvo matyti. Gal vėliau atėjusi atsistojo arčiau durų? Stasikė tik priešais save ir į šonus truputį apsižvalgė. Negi dairysies bažnyčioje aplink.  Todėl ir pagalvojo, kad Melanija gal būt šiandien visai neatėjo. Netikėtai ją pamačiusi Stasikė labai apsidžiaugė.
- Sveika, Melanija- tik spėjusi išeiti iš bažnyčios dar ant laiptų sulaikė ją. - Jau maniau, kad tavęs šiandien nėra.
- O kodėl tu taip pagalvojai?- greitai atsisuko į ją Melanija, bet kažkieno stumtelėta įsikibo Stasikei į parankę ir patraukė ją nuo laiptų. – Eime greičiau iš čia, o tai dar nuvers ko gero.
- Šiaip sau, bažnyčioj nemačiau- atsakė Stasikė, kai nulipusios nuo laiptų pasitraukė nuošaliau nuo plūstančių pro duris žmonių prie bažnyčios mūro. – Gal važiuota?
- O ne, pėsčia- delnu valydama nuo palto skvernų dulkes surinktas klūpint atsakė Melanija. – Koks čia važiavimas tokiu keliu?
- Tai ko neužėjai, būtume kartu ėjusios?
- Kaip gi, buvau užėjusi, tik kad tavęs jau nebebuvo. Kelintas kartas kai viena anksčiausiai iš namų išbėgi, nei manęs nepalauki.
- Taip reikia- pagalvojo Stasikė, o garsiai pasakė- ko gi aš lauksiu? Juk nežinau, ar pati eisi ar ne. Su kitomis mergaitėmis mes iš vakaro susitarėm
- Galėtume ir mes susitarti, tik kad pati vėl pas mus nebeateini. Vėl matau puikuojiesi, net kviesti nedrąsu- nevisai nuoširdžiai pasakė Melanija, lyg save teisintų.
- O kodėl tu pas mane negali ateiti? Aš ir taip nuolatinis pas jus svečias, bijau įkyrėti. Klausyk, tada einam kartu namo, jeigu nori?
- Gerai- pernelyg skubiai sutiko Melanija – tik aš dar lauksiu mišparų, o tu?
- Aš ne- papurtė galva Stasikė. – Ant mišparų aš jau nebeisiu. Mama liepė šio to nupirkti, o po visam pas Iršą pečiais neįsigrūsi. Dabar mažiau žmonių ir tai teks gerokai palūkėti. Žinai ką? Susitarkim kur susitikti. Jei aš būsiu greičiau laisva, ateisiu prie stulpelio ant kryžkelės, o jei tu, tai atėjusi manęs palauk, gerai?
- Gerai, tik pasistenk, kad nereikėtų ilgai laukti.
-  Ar pasiūto, negi aš per visus mišparus nebenusipirksiu druskos? Bet tu irgi nelabai skubėk, geriau jau aš tavęs palauksiu, negu tu manęs. Tai sutarėm?
- Žinoma sutarėm.
- Tada aš einu sau, kol mes čia plepam, ten jau pilna krautuvė prisirinko. Žinai, dabar prieš šventes, kiekvienam reikia kai ką nusipirkti, tai pati neskubėk- dar priminė Stasikė ir jos išsiskyrė. Eidama šventoriumi viena sau galvojo:
-Ir gerai, kad prie stulpelio. Jeigu susitiks su Adoliu, tai tegu sau vieni pasivaikšto, kam trukdyti, bet jau eidama namo, tai būtinai Melanijos išsiklausiu. Išklausinėsiu, kaip Apolonija sakė, bet ne dėl kalbų, o kad pati žinočiau. Ir kuo greičiau, tuo bus man geriau ir ramiau.