– Bonjour, – dar prikimusiu balsu atsakiau ir akimis ėmiau ieškoti savo draugo.
Tai supratęs Vito šūktelėjo svetainės link. Ilgai laukti nereikėjo.
– Ma cherie, bonjour, – iš po plačios šypsenos švystelėjo balti draugo dantys, rudos akys.
– Bonjour, – žvaliai pasisveikino Vendikso brolis Vito.
Linksmai šokčiojo po mano veidą, palaidus plaukus, rankas. Pasijutau nejaukiai.
– Norėčiau pirmiausia nupilti savo sapnus po dušu, – pasidalinau savo troškimais.
– Žinoma. Beje, kaip miegojai? – šypsojosi vis Vendiksas.
– Puikiai. Sapnai, ir tie spalvoti.
– Ko gero juoda spalva vyravo? Manęs ten neįžiūrėjai, nes esu nakties spalvos, – nepasidrovėjo mesti sarkastišką juokutį.
– Visai nejuokinga, – atsakiau atsainiai.


Įsidienojusi saulė plakė tarsi botagu visu žiaurumu. Dramblio kaulo spalvos mano batisto suknelė bemat permirko prakaitu. Iš po plačiabrylės skrybėlės plaikstėsi sulipę nuo prakaito palaidi plaukai.
Iš bambuko pašiūrės su palmių lapais dengtu stogu sklido ritmingas tantamo būgnų duslus garsas.
Paaugliai negriukai mušė būgnus taip energingai, kad prakaitas srovele tekėjo nuo jų kaktų. Didžiulės musės tupėjo ant jų blakstienų, nugarų, kaklų, kojų pirštų...
Moterys, ant nugarų prisirišusios paklodėmis kūdikius, laupė plikomis rankomis kakavos vaisius. Papajos dydžio vaisiai moterų rankose skilo į dalis. Kakavos pupelės biro kaip karoliukai ant medinio stelažo.
– Maniau, kad kakavos pupelės rusvos spalvos, – pasakiau savo nuomonę Vendiksui.
– Jos dar turi išdžiūti, tuomet ir spalvą tikrą įgaus.
Įkyri musė nutūpė man ant lūpų. Draugas ją tuoj pat nuvijo. Dar didesnė musė patogiai įsitaisė ant mano nosies galiuko.
– Kur galima rasti ramybę nuo musių?– paklausiau.
– Antarktidoje arba Europoje, bet tik ne Afrikoje, – juokėsi draugas.
– Puiku!  Nakties ramybę, ačiū Dievui, saugojo tiulinis vualis, tysantis nuo lubų iki pat grindų. Jei ne tiulis, būčiau iki ryto tapus mumija. Musės zujo ratais miegamajame.



Staiga pamačiau iš upės pusės bėgantį pusnuogį negriuką. Jis visa gerkle šaukė, bet negalėjo prarėkti būgnų.
Vendiksas apsikabino siaubo ištiktą berniuką. Vietinė kalba neramiai liejosi. Berniukas įnirtingai mosikavo ranka į pietryčių pusę. Jo išplėstos akys bylojo apie baimę. Subėgo iš kažkur atsiradę vyrai. Kieme didžiulis sujudimas. Vito susirūpinęs taip pat pribėgo prie berniuko. Kažin kas ten atsitiko? Nerimavau ir aš.

Vyrai, apsiginklavę šautuvais, durklais, garsiai šūkčiodami, patraukė link upės.
– Privalau jiems padėti, Orinta. Berniukas aptiko paupyje leopardą. Pavojus prišliaužė iki kaimo. Jei būtų liūtas, tuomet nieko baisaus. Liūtai tingūs ir nepuola žmonių, bet leopardas mirties kvapą neša. Būtinai reikia jį sumedžioti, kol jis nesudraskė žmogaus. Nežinau, kada grįšiu. Pasiimsiu senelio hamaką, nes gal teks nakvoti miške.
– Vendiksai, nepalik manęs vienos.
– Moterys negali eiti su vyrais į medžioklę. Tokios tradicijos, mieloji Orinta. Lauk manęs fazendoje. Nevažiuok į miestą. Ten baltajai moteriai vienai pavojinga vaikštinėti. Iki pirmo saulės patekėjimo turėčiau grįžti. Palinkėk man sėkmės.
Šiltai apsikabinome. Jutau kaip stipriai daužosi jo širdis.
Negalėjau suvaldyti pašėlusios baimės. O kas, jei Vendiksui kas atsitiks? Nejučiom nusirito sunkios nerimo ašaros.
– Kvailute, neverk.
Jo putlios lūpos palietė mano kaktą, skruostą, ausis, plaštakas. Bučiniai biro vienas po kito kaip tos kakavos pupelės.