Kovas
senis, senis!
dar bandė šaukt vaikai,
pašalus
ir dairėsi rogučių,
tik senis - grįžt -
ir kas gi tai?
jo akys pilnos
mėlynų žibučių!
kišenės kiauros,
o pro jas -
varnėnai, pempės,
vieversiai - pulkais
į saulės pilną
mėlyną padangę.
o pats - kad nusijuoks
atbundančios gamtos garsais,
užgaus jausmų stygas,
privers praverti langus,
guminiais batais,
nes gilu,
per lauką išdidžiai,
kaip povas,
žygiuoja senis pamažu,
gerasis senis,
o jo vardas -
kovas!