Antras paveikslas.


- Labas rytas, - akis pramerkusi ištarė Reinė. – Su gimtadieniu… - Prisiglaudė prie nusisukusiu veidu į sieną vyro.
- Nelysk… Ne dabar. Aš nenoriu. – Priešinosi.
- O aš - noriu! – ir atkakliai glostė jo tvirtą kūną.
- Reine, na suprask mane, prašau. Nenoriu dabar, palaukime dienos arba vakaro… - Markas sulaikė nekantrias rankas.
- Tu jau vakar man tą patį sakei, na, ir kas iš to išėjo? Tu visą dieną nekreipei į mane dėmesio, o vakare atigulei anksčiau nei aš ir užmigai!
- Nesulaukiau tavęs. - teisinosi. - Kodėl taip ilgai neatėjai?
- Todėl, kad aš ne tu – negaliu eiti miegoti devintą vakaro. Turiu pailsėti prie televizoriaus, tu gi, neleidi jo žiūrėti mūsų miegamajame.
Markas atsisuko. Pažvelgė į jos akis.
- Kada mes susikalbėsime? Dėl nieko negalime susitarti.
- Čia ne mes, o tu negali suprasti, kad mes esame skirtingi. – Supyko.
- Aš tau kartoju, Reine, vakar tavęs laukiau, o…
- Aš kalta dabar liksiu..? Tu bent vieną kartą nustosi mane kaltinti?
Moteris atstūmė jį ranka ir atsuko nugarą.
- Na ateik… - jis prisitraukė ją link savęs. – Ką mes čia turime..?
- Eik šalin, neliesk manęs: dabar aš nenoriu!
- Nori nori… - lietė jos krūtis.
- Ne! – ji spyrė koja į blauzdą. – Tu visada gauni, kai tu nori. Dabar negausi.
- Na gerai. Ir nereikia. – Markas atšlijo ir ištraukė rankas.
Jie abu gulėjo ir tylėjo.
- Kelkis.
- Noriu miego. Tu pats kelkis. – Atsakė ji.
Markas išlipo iš lovos ir nuėjo į tualetą. Reinė ranka pasiekė jo mobilų telefoną ir atsivertusi žinutes perskaitė: “Vakar sapnavau tave, kad mes stovime nuogi ir aš noriu tavęs…” Pasigirdus Marko žingsniams, ji greitai padėjo telefoną į vietą.
- Kas yra tarp tavęs ir Džuli, Markai?
- Nesupratau?
- Neapsimesk gerai? Klausiu - kas tarp jūsų vyksta?
- Nieko nevyksta, tu nepergyvenk. – jis nusišypsojo. – Ne gi tu manai, kad man ji patinka? Jau sakiau, kad tavo figūra gražesnė, be to, ji neturi krūtinės. O tavo - va kokia! – ir jis suėmė delnais.
- Melagi tu, - Reinė suprunkštė. – Tu tik taip sakai, tu meluoji, Markai.
- Neturiu ką meluoti. Ji mane įsimylėjo, rašinėja kas diena tokias kvailas žinutes, erzina. Pavargau nuo jos. Žinai, neparašiau dvi dienas, tai užpyko.
- Tu kvailas, Markai, ne gi nematai ko ji nori? Ji juk nori tavęs!
- Nekalbėk nesąmonių. Ji manęs netraukia kaip moteris, ji man patinka kaip draugė, kaip žmogus. Su ja malonu bendrauti. – griežtai paaiškino.
Reinė pažvelgė į jo stangrią atletišką krūtinę.
- Na žiūrėk. Nemeluok man... Jei draugė, tai draugė. – gūžtelėjo pečiais. - Su gimtadieniu! Kiek jau tau?
- Nesakysiu...
Netrukus jį suėmė už riešo ir įsitempė atgal į lovą. Jų kūnai susliejo.

Pusryčių stalas buvo padengtas. Pakvipo kepamu omletu. Puodeliuose garavo karšta kava. Ant šaldytuvo viršaus, grojo užkeltas radias. Pora tyliai valgė pusryčius. Reinė vartė laikraštį.
- Žinai ką sugalvojau? Nueikime į teatrą, taip senai buvau... Štai, žiūrėk, - ji bakstelėjo pirštu, - „Karmen“ prancūzų pastatymo. Ką manai? Gal reiktų pasidomėti bilietų internete?
- Galim, jei nori.
- O tu – nenori?
- Man tas pats. Aš galiu ir neiti, man tiesa pasakius, neįdomu. Bet tu eik viena, jei... - Pasiūlė abejingai.
Reinė pakėlė akis. Markas ramiausiai valgė kiaušinienę. Per radiją pasigirdo žinios. -Tu toks neįdomus. – Pagalvojo. – Nenoriu eiti viena.
- Pasikviesk kokią draugę. – Lyg išgirdęs patarė Markas.
- Bet aš noriu su tavimi... – nuliūdo.
- Nepyk, mažute, man nesinori ten eiti. Nesuprantu aš tų teatrų, nei operų. O tu eik, tikrai. – Jis nusišypsojo.
- Na gerai, gerai, - nusileido. – Ką nors sugalvosiu.
- Matai, kaip paprasta, – pritarė Markas. – Susitinkame papietauti mieste, po darbų?.. Mano gimtadienio proga. Aš moku. – nusijuokė ir pasilenkęs pakštelėjo į skruostą.
- Aha... Ateisiu... į tavo gimtadienį... – ir ji plačiai nusišypsojo.
Sumetė lėkštes į kriauklę. Apsivilkusi dalykinį juodą švarkelį, bei siauras juodas kelnes, atsisveikino bučiniu į lūpas ir išėjo. Likusias pora valandų, Markas prasėdėjo prie kompiuterio, susirašinėdamas elektroninėmis žinutėmis. Vėliau apsivilko darbinę uniformą ir išeidamas paskui save užtrenkė duris.
Vėliau susitiko prie restorano „Bella Pasta“ durų. Padavėjas nuvedė prie staliuko. Kol Reinė buvo išėjusi į tuoletą, Markas užsakė balto vyno butelį ir marinuotų alyvuogių. Šaltas vyno butelys tuštėjo. Padavėjas atnešė karštą lasaniją ir salotų su vištiena, majonezo bei oregano padažu. „Mersi“ – padėkojo Markas.
Pramogų centro mašinų stovėjimo aikštelė buvo pilna. Prie kino teatro rikiavosi vakarinis jaunimas. Netoliese esantyje sporto klube vyko treniruotės, triukšmingai grojo muzika, lauke girdėjosi trenerės skatinantys šūksniai. Reinė pavyduliavo išeinančioms po treniruočių moterims, kurios sąžiningai lankėsi klube. Ji vietoj to, pietavo su Marku. Jie neturėjo apie ką kalbėti.
- Markai, - tarė Reinė, - jei nenori į teatrą, gal norėtum kur nors kitur..? – nutraukė tylą.
- Kur?
- Pameni, kai man minėjai, apie tą - internetinę porelę, kuri ieško nuotykių?
- Pamenu... – lėtai tarė.
- Ką manai, gal... susitikime su jais?
Markas pastatė vyno taurę ant stalo. Nežinojo ką jai atsakyti.
- Reine... Aš pajuokavau, kad norėčiau tai pabandyti! – išsigynė. – Negalėčiau būti su kita moterimi, aš nedrįsčiau. O tu ką, galėtum?
Reinė nuraudo.
- Tu mane apgavai, Markai. Tu sakei, kad norėtum kitos moters.
- Aš norėčiau - ne kitos moters, bet kito vyro tau. Norėčiau pažiūrėti, kaip jis tave daro. – paaiškino.
- Tu beprotis! Tik savo norais rūpiniesi! Aš irgi noriu pamatyti tave kitos glėbyje, noriu, kad būtume visi kartu lovoje. – įsižeidė.
Jis neatrodė patenkintas.
- Na, pagalvosiu. Gal...