Varnas ėjo gatve neskubėdamas, lėtai. Kad lengviau būtų nešti, inkubatorių laikė pasidėjęs ant peties. Netoli parduotuvės „Iki“ kažkokia senyva moteriškaitė gramdė nuo plytelių prilipusias atmatas ir gramdė su tokiu įnirtimu, jog nematė nei Varno, nei inkubatoriaus. Pasaulis jai neegzistavo aplink, vien tos atmatos. Varnas ramiai atidarė pašto duris, šiaip ne taip kartu su inkubatoriumi pro jas įsispraudė ir stojo į milžiniškos eilės galą. Žmonės buvo išsirikiavę įmantriausiais vingiais, tarsi po pašto skyrių būtų buvę išbarstyti žmonių dydžio karoliai.

Priešais Varną stovėjo žavinga rytietiškų bruožų mergina ir čiauškėjo telefonu sava paukščių kalba. O mūsų herojus įsižiūrėjo į jos batus. Tokie egzotiški jam pasirodė ir lietuviškas šūdas prie jų visai nederėjo. Palaukęs kol mergina baigs pokalbį jis, vienoje rankoje laikydamas inkubatorių, švelniai palietė jos kairį petį. Ji nuostabos kupinomis akimis atsisuko ir Varnui pasirodė, kad jos siauros akys akimirkai išsiplėtė. Nežinodama ką pasakyti, mergina tylėjo. Varnas gerai nevaldė nei anglų, nei jokios kitos Europos kalbos, todėl vargais negalais išlemeno:
           - Y-your s-s-soket...
Mergina spoksojo taip, lyg Varnas kokį tai burtažodį baltų laikų vėplentų. Tuomet jis susivokė, kad batai angliškai jokie ne soket, o shoes, todėl visą tą aiškinimo operaciją pradėjo iš naujo:
           - Your... šūūzz. Your šūūūzzz!
Negalėjai nepastebėti Varno pastangų, tačiau aplinkybės neleido merginai jų įvertinti. Priešais ją: kažkoks tūlas lietuvis su inkubatoriumi rankose ir kažkokiais neaiškiais žodžiais jos adresu. Susiraukė. Tada oriai papūtė lūpas ir nusisuko. „Ot tai, kinės“ dingtelėjo Varnui. Tuomet anas stvėrė darsyk jai už peties ir pirštu bedė lietuviško šūdo link, rėkdamas „Shit, shit!“. Mergina net aiktelėjo iš nuostabos ir puolė savo lakuotais nagais krapštyti tą šūdą, o jau Varnas, negalėdamas to matyti ėmė raukytis, lyg pipirus būtų kramtęs.

Tačiau skustagalvis vyriškis, po kurio stovėjo žavioji kinė, matomai iš pačio ryto nelabai patenkintas nei gyvenimu, nei šiaip žmonėmis buvo, todėl pamatęs besiraukantį Varną jis visai įdūko: pripuolęs stvėrė jį už atlapų ir pradėjo purtyti, taškydamas žodžius:
             - A ką čia tu raukyts pradėjai, a? A nor į dūd gal, a? A?
Varnas purtomas netyčia užvažiavo inkubatoriumi kinei per sėdynę ir ta, šūdinomis rankomis lyg patrakus kaimo boba taip pat įsitvėrė į Varną, varydama jį gimtosios kalbos keiksmažodžiais. O jis, vargšas, taip ir stovi nebežinodamas kuriam dabar atsakinėti, o nuo šūdinų rankų toliau tik raukosi ir šlykštysi. Tačiau skustagalviui nė motais tas lietuviškas šūdas, jam gi tas raukymasis Varno akį rėžia, iš kantrybės veda. O kiek tolėliau stovinčios bobutės ir diedukai barasi, „žiūrėk koks jaunimas, bala juos žino“, sako viena mamaitė. Kits diedukas atsistojęs lazdute kaukši, šitaip gi pasipiktinimą savo reiškia. O prieš garbaus amžiaus sulaukusius žmones stoviniuoja vaikinas ir rankose vartydamas Nyčės knygą bando patraukti visų dėmesį, bent jam ne kažin kas ir tesigauna, mat po dalį salės jau blaškosi Varnas kankinamas Lietuvos piliečio ir vienos atvykėlės, todėl visi dairosi ir žiūri, kad tik šitoks taifūnas jų neužkliudytų. O Varnas visai pasimetęs, su tuo inkubatoriumi blaškosi, nebežino ir kaip jį išlaikyti. Skustagalvis tą pastebėjo, staiga paleido atlapus ir šluostydamasis savo prakaituotas rankas į treningus nusistebėjęs klausia:
            - A kas čia yr pas tav, a?
Varnas atsargiai pastatė inkubatorių ir buvo bepradedąs sakyti kai jį staiga nutraukė kinė savo kiniška greitakalbe. Ji, rodydama į inkubatorių, kažką protingu žvilgsniu bandė lietuviams pasakyti, bet čia gi ją pertraukė skustagalvis:
             - A užtilk gi tu, karve apšikta.
Pašte kilo nemažas sąmyšis. Visi sužiūro į tris aktyviai besireiškiančius žmones, pradėjo šnabždėtis, rodyti pirštais, vienas kuris net sudraudė:
             - Na kas gi čia dabar darosi iš pačio ryto? Turėtumėt gi sarmatos viešoje vietoje!
Paraginti tokio griežtesnio sudraudimo, aktyviau pradėjo reikštis ir kiti žmonės, stovintys eilėje. Ramiai ir susikaupusios dirbo tik pašto skyriaus darbuotojos, lyg numanydamos, kad dabar tik nuo jų priklauso kaip greitai visas šitas sąmyšis išsisklaidys. O žmonės, netikėtai radę kaip prastumti savo laiką ir toliau grūmojo Varnui, kinei ir skustagalviui lietuviui. Bet staiga tą pusiausvyrą perskrodė gailus moters klyksmas iš visai kito pašto salės galo. Ten ant grindų sėdėjo nėščia moteris ir dejavo, atrodė, kad tuoj sąmonės neteks. Koks tai senolis, tik be didvyrio kostiumo, stojosi piestu ir prabilo:
               - Ji gimdo, gimdo ji, ieškokit adatos!
Skustagalvis, supratęs, kad jėgos čia nereikia, stovėjo ir sunerimęs krapštėsi pakaušį. Neilgai trukus aplink moterį susibūrė žiopliai ir tie, kurie bandė kažkokiais metodais padėti. Čia pat paaiškėjo, kad tarp stovėjusių eilėje buvo ir du gydytojai, todėl jie pripuolę gerokai paspartino gimdymo procesą. Bėda tik ta, kad vienas iš jų, spartindamas tąjį gydymo procesą sau leido šiek tiek daugiau, nei daktaras turėtų leisti, o kažkuris iš žioplių išsižiojęs pradėjo filmuoti... Aišku jiems abiems nelabai pasisekė, nes telefonas buvo atimtas ir sutryptas, o daktaras visas raudonas išstumtas per minią durų link. Tačiau išeiti jis nespėjo, nes staiga į paštą įsiveržė ginkluotas vyras ir stumtelėjęs daktarą liepė visiems gulti ant žemės.

Varnas gulėjo prisispaudęs prie žemės ir beveik gailėjosi, kad išėjo iš namų. Ilgainiui salėje įsivyravo tyla ir žmonės girdėjo tik naujagimio klyksmą.

O atomazga išėjo visai netikėta, pagalvojo Varnas: skustagalvis, kaip paaiškėjo vėliau, pažinojo ginkluotą viryškį, jie paspaudė vienas kitam rankas ir išėjo abu gerti alaus.  

Katastrofos buvo išvengta. Visi džiaugėsi ir tam džiaugsmui nebuvo ribų. Visi staiga pradėjo vertinti savo gyvenimus, savo gyvybes. Eilė iširo, kažkas iš kažkur ištraukė muzikinį centrą, kompaktinių plokštelių. Užgrojus muzikai pasipylė šampanas, naujagimis atvirai visiems šypsojosi, tarsi džiaugdamasis, jog į pasaulį atėjo būtent dabar. Varnas apniaukęs prisiartino prie langelio ir užkėlė inkubatorių.
                  - Į Palangą, - pasakė.
Pašto darbuotoja, visa linksma, paklausė:
                  - Kas tai?
                  - Tai yra paprastas inkubatorius.
                  - Ką?- sunkiai nusėdėdama su šypsena nuo ausies iki ausies paklausė paštininkė.
                  - Inkubatorius.
                   - O lietuviškai? - jau pilna burna kvatodamasi paklausė ji.
                   - Perinimo aparatas, perėtuvas.

Užmokėjęs Varnas tiesiog taip apsisuko ir išėjo. Ir tai buvo viskas. Žmonės akimirkai nuščiuvo, bet toliau kažkas priminė, jog balandžio pirmoji ir pašto skyriuje įsiviešpatavo dar didesnis triukšmas. O Varnas, žengdamas keliu atgal už nugaros paliko ne tik tą triukšmą, bet ir bobutę, prie „Iki“ parduotuvės gramdančią atmatas tuo pačiu ritmu. Kaip koks prisukamas mechanizmas.

Šūdini Varno atlapai kiekvieną kartą papūtus vėjui vis primindavo apie save.

                                                         ***
Pavakare jis stovėjo prie Tiketos kasos ir prašė dviejų bilietų į Avril Lavigne koncertą. Ne todėl, kad jo meilė gimė ir mirė Palangoje, ir ne todėl, kad jos tėvams tas inkubatorius buvo toks brangus... Varnas pirko du bilietus į šios daininkės koncertą vien tam, kad dar kartą išgirstų tą balsą, kurio svaiginamas jis glaudėsi prie jos tą vasarą lovoje ir žadėjo bučiuoti ją tris dienas pavymui.