Vėliau Stasikė dažnai prisimindavo tą vakarą ir neretai dirbdama kokį darbą staiga nei iš šio nei iš to imdavo ir susijuokdavo. Jai atrodė labai jau juokinga, kad tokį visų gerbiamą ir trokštamą kavalierių išprausė sniegu. Motinai toks jos šaipymasis pasirodė įtartinas:
- Ko dabar maivaisi? Ką čia atradai juokingo? – klausė ji kartą ir kitą pastebėjusi besišypsančią Stasikę, kuriai kažkodėl visai nesinorėjo pasakoti motinai tokių paikų smulkmenų.
- Taip sau- truputį susigėdusi trumpai atsakydavo ji, bet užsimiršusi, žiūrėk, ir vėl nusišypsodavo.  
Tokia buvo pradžia...Iki šiol galima buvo prisiekti, kad apie Adolį niekad ir nė trupučio Stasikė negalvodavo, net neprisimindavo apie jį. Dabar, ką ji bedirbdavo ar kur eidavo, visos mintys vis sukosi tik apie jį, apie tą praleistą kartu užgavėnių vakarą, pirmą tokį įdomų jos gyvenime.
Bet kad tik to būtų užtekę. Dabar ir pats Adolis beveik kasdieninis svečias pas Sokonus. Kada tik Stasikė neužbėga kokiu reikalu, žiūrėk ir Adolis ten beesąs.
  Savo žodį Adolis tęsėjo. Kiek kartų jie visi buvo nuvažiavę iki Vilukiškių pervažos ir toliau iki pat Aleksandrijos tilto ir Navikų miškelio...Kiek kartų išdykaudami karstėsi stačiais apledėjusiais Aleksandrijos upelio skardžiais, kol nusileisdavo pačiužinėti ant ledo. Važiuodami per miškelį prisilauždavo glėbius kvepiančių pušų ir eglių šakų, o grįždami prie pervažos, jei tik būdavo minkštas gerai kimbantis atlydžio sniegas, sulipdydavo sniego bobą. Jos su Melanija suritindavo didžiulius sniego kamuolius, o Adolis sukilnodavo vieną ant kito ir aptašydavo. Kai merginos bobą apdailindavo, visi kartu rinkdavo nuo geležinkelio pylimo akmenukus, kad būtų kuo atžymėti akis, nosį ir burną. Iš surinktų šakų surišdavo šluotą, užsmeigdavo ant alksninio koto ir atremdavo prie bobos šono. Prilaužę iš pagriovio stambesnių šakų , aptverdavo savo skūrinį.  Jie juokėsi ir džiūgavo. Kiekvienas ne taip pasakytas žodis, neatsargiai žengtas žingsnis sukeldavo juoko iki ašarų. O Adolis? Jis būdavo neatpažįstamas, neprilygstamas. Melanija tiesiog negalėjo slėpti savo nuostabos dėl tokio jo nuotaikos pasikeitimo. Savo išdidumu ir pasipūtimu kėlęs jai tiek rūpesčių, dabar Adolis darbavosi su merginomis kartu, krizeno, ginčijosi, kad sniego bobai negali būti šalta, kad ji gali stovėti ir nuoga ir, merginoms trumpam kur nusisukus, jis tuoj ant sniego bobos suformuodavo krūtinės ženklus, parodydamas jos nugumą. Stasikė pastebėjusi tokius jo monus, prišokusi tuojau viską išardydavo ir bobą apvilkdavo ilgais kailiniais, net per dvi eiles akmenukais susegiojamais. Kailiniams pritaisydavo apykaklę ir kišenes, o Adoliui, kad drįsdavo krėsti tokius šposus, plumptelėdavo keletą kartų šlapia pirštine per nugarą.
  Klampodami gilų sniegą, jie eidavo ristinių. Adolis visai paprastai galėjo jas suėmęs į vieną ranką  abi sumurkdyti į sniegą, tačiau leidosi jų įveikiamas ir gerai išvoliojamas ir tik paskui lyg ir keršydamas vienai ir kitai už apykaklės užberdavo po truputį sniego. Jei sniegas būdavo sausas arba užtrauktas ledo plutele, tada buvo galima daryti fotografijas. Čia jau buvo Stasikės išmonė. Pasirinkus lygią neišmindytą vietelę ji iš pradžių atsargiai atsisėsdavo, paskui krisdavo ant nugaros išskleidusi rankas į šalis ir, kai po to Adolis su Melanija ją pakeldavo, sniege likdavo žmogaus atspaudas.
Po tokių iškylų Stasikė vėl turėdavo ką prisiminti, iš ko pasijuokti, vengdama, kad nepastebėtų motina.
   Taigi ir nebeliko visam Aukštasalyje nei Galulaukyje nė vienos mergelės, kuri būtų visai šalta ir rami dėl Lobinių Adolio. Stasikei, matyt, jis irgi susuko galvą. Taip kaip anksčiau ji nekreipė dėmesio į jį, taip dabar geidė kuo dažniau jį matyti. Net į kaimą lankytis liovėsi, o jei kada ir nueidavo prie ratelio, tai visą vakarą kirbėdavo mintis, kažin kaip ten Adolis?  Jis tikriausiai yra atvažiavęs ir šimtą kartų įdomiau būtų su juo dabar pasivažinėti nei čia rateliu barbenti. Berniokai, kurie anksčiau tartum ir patikdavo Stasikei, dabar atrodė visiškai neverti dėmesio, palyginus su Adoliu.
- Ach, neveltui visos merginos taip juo žavisi- pripažino sau Stasikė. – Koks jis visdėlto šaunus. Toks linksmas, smagus, visai nėra nei išdidus nei pasipūtęs, kaip iš pradžių atrodo. Reikia tik gerai įsižiūrėti.
Kiekvieną kartą sugrįžus iš pasivažinėjimo, Adolis atveža Stasikę iki namų ir dar ilgiausiai tauškia su ja visokius niekus, kol tik jai pradeda darytis šalta. Po to, Adolį palikusi, Stasikė smunka į trobą. Su juo kaip ir su kitais kaimo berniokais gali plepėti kas tik ant liežuvio užeina. Kad ir kokia tai būtų nesąmonė, jis nė trupučio neįsižeidžia.  O koks jis vistik gražus, linksmas, o tuo pačiu vyriškas ir stiprus.  Nė nepalyginsi su kaimo peckeliais. Kaip lengvai jis suvaldo savo drigantą Kaštaną, kaip gražiai atrodo raitas ant balno, kai vėju šoliuoja pro kaimą. Toks pilnas jėgos. Sveikata ir energija iš kiekvieno jo judesio tarytum veržte veržiasi. Neveltui ir Melanija tokia kantri, yra ko palaukti. Bet Stasikė apie ją visai pamiršo ir prisiminti nenori. Tegu Melanija laukia sau, o Stasikė gali palaukti sau. Tik visa bėda, kam jis toks turtingas? Pagalvojusi apie tai, ji truputį nusigąsta. Gyvai grįžta įspūdis, kurį ji patyrė užgavėnių vakarą, kai lankėsi su Melanija jo namuose. Iš karto viskas atsiduria kitoje šviesoje.  Tada ji apie Adolį galvoja su pagarba ir jis jai pasidaro toks tolimas, nepasiekiamas, visai nebemielas. Dingsta jo žavumas ir tada jis lieka tik paprastas išdidus ir pasipūtęs senbernis, greitu laiku turįs vesti Melaniją. Stasikė veja tokias mintis ir stengiasi apie jį neprisiminti. Kuriems galams gadinti sau nuotaiką? Galvoti reikia tik apie tai, kas malonu. Ir ji galvodavo tik apie tuos vakarus, kada Adolis buvo geras, linksmas ir jai atidus.
- Ach, kaip jis tada pasakė?-  arba – ką jis aną kartą kalbėjo? O dangau, koks jis vistik puikus tas Adolis.
      Nuo pusės gavėnios saulė jau daug aiškesnė, kas dieną kokiu sprindžiu aukščiau dangumi spindėdama ritasi. Vidurdienio spinduliai tirpdo gausų sniegą. Vanduo  tekėdamas kur pakliūva išraižė vieškelį skersai ir išilgai srūvenančiais upeliukais, ardančiais rogių kelią.
   Anksčiau su didžiausiu nekantrumu Stasikė laukdavo pavasario, šiemet gi tokia ankstyva šilta saulė jos nė trupučio nedžiugino. Pradėjus leisti kelius, baigėsi pasivažinėjimai rogėmis, tokia miela ir puiki pramoga, o kartu su tuo atitolo ir Adolis.
Ji puikiai žinojo, kur galėtų jį sutikti, matydavo, kaip jis paežere prajodavo raitas Sokonų kiemo link. Specialiai dėl to bėgti pas Melaniją buvo tiesiog nepatogu, kad neįtartų, o be to ir Adolio buvo gėda.
   Tiesa, sekmadienį miestelyje po mišių jis prieidavo prie jų su Melanija, bet čia jis būdavo daug santūresnis, visai nebe toks, kaip prie Vilukiškių pervažos. Pasisveikindamas jis Melanijai pirmai paduodavo ranką ir, kai visi eidavo pasivaikščioti, stodavo iš jos pusės. Palydėjęs merginas iki miestelio galo ir atsisveikindamas, jis daug ilgiau spausdavo ranką Stasikei, šelmiškai ,  o kartu ir švelniai žiūrėdamas jai į akis. Tada jis jai pasirodydavo geras, neišpuikęs ir toks artimas.
   Bet taip būdavo tik sekmadieniais. Lauk dabar žmogau visą savaitę, kai jis čia pat, ranka pasiekiamas. Koks gi čia galėtų būti įtarimas?  Kam galėtų ateiti į galvą, ko ji atėjo? Ar pirmas kartas, kai ji pas Melaniją nueina? Nuo pat mažų dienų numintas takas.
  Atrodo labai paprasta, bet nueiti nebedrąsu, nepatogu, nebe tas kas buvo anksčiau ir gana. Tuo metu Adolis vis dažniau tai raitas, tai važiuotas paežere pralekia. Stasikei kur nors prigludus ir iš tolo stebint atrodo, kad ties jų trobele jis lyg tyčia prilaiko Kaštaną, degasi popirosą ir nežymiai žvilgčioja į langus ir kiemą lyg ko laukdamas.
    Štai jau ir Stasikė kaip ir visos kitos svajoja apie jį ir kankinasi.
  Nieko nepadarysi. Dėl jo kankinasi visos Aukštasalio ir Galalaukio mergelės. Kodėl nepakentėti ir jai šiek tiek? Juk ji jau mergina nebe vaikas . Gal ir gerai, kad ji taip anksti susipažino su tokiu jausmu, nes be to ir mergina savęs skaityti negalėtų.
   Pasikankino, pasiilgėjo kurį laiką ir ranka numojo. Ilgai liūdėti buvo ne jos būdas.
Linksmos prigimties ir blaivaus proto viską apmasčiusi apsisprendė: - Ko jai kankintis  dėl to nelemto Lobininio? Vistiek jis kavalierius ne jai, o tuo labiau Melanijos jaunikis. Geriau jau laukti savo išsvajoto, nepaprasto- mąstė ji, nors dabar ir tas išsvajotasis įgavo aiškų pavidalą. Jis turėjo būti panašus į Adolį ir grožiu, ir ūgiu , ir jėga, vyriškumu, tik kad ne toks išdidus ir turtingas.
   Viskas grįžo į savas vėžes. Rytą ji dainuodama ruošėsi savo pirkelėje. Kaip ji galėjo nusiminti  tada būdama pas Adolį? Juk turbūt visam pasaulyje nėra jaukesnio kampelio kaip jos kambarėlis? Ypač kai dabar pakilo saulė ir beveik per visą dieną šviečia pro langelius į vidų. Namų ruoša jai teikė malonumą. Su motina ji gamina valgį, pašeria karvutę, kiaules, palesina vištas ir palakina katę. Po pietų skiedryne prikapoja žabų, prie šulinio lovyje išplauna porą krepšių kiaulinių bulvių rytdienai. Už tai vakare ją mama išleidžia į kaimą pas jaunimą, o ryte leidžia pamiegoti net iki pusryčių.
   Vakarotuvėse jai visai neberūpi, kur galėtų būti Adolis? Dievas su juo. Įsijungusi į kasdieninį ramiai srūvantį kaimo gyvenimą, ji vėl atgavo gerą ir linksmą  ūpą.  Smagiai sukosi jos ratelis, linksmai skambėjo  balsas ir juokas jaunimo būryje. Ji ir vėl linksma jauna mergaitė.
  Ir našlė tokia dukros nuotaikos permaina buvo patenkinta. Tie nekalti mintyse paskendusios Stasikės šypsniai iš karto atkreipė jautrios motinos dėmesį. Stebėdama savo Stasikę, buvo net susirūpinusi tokiu jos uždarumu. Aiškiai matė, kad ji dėl kažko pergyvena,  slepia savo jausmus , tačiau klausinėti nedrįso, jei Stasikė pati nieko nesakė.  Jai dar nėra pilnų aštuoniolikos metų... Visai kitaip buvo anksčiau. Ar blogai ar gerai viskuo su mama dalindavosi, viską išsipasakodavo.
   Ar tik ne viskuo kalti tie pasivažinėjimai? Iš karto našlė į tai nė dėmesio nekreipė.
Kad šiaip su kuo, bet čia su tokiais žmonėmis, su jais net į pasaulio kraštą nebaugu išleisti. Bet gi tie , tokie nuolatiniai ilgi pasikalbėjimai sugrįžus? Ji viską matė. Kiek kartų pritrūkusi kantrybės jau norėjo eiti ginti į gryčią saviškės nesulaukdama, bet ir vėl susilaikydavo pasigėdijusi. O jie vis plepa ir juokiasi... Ir kokia čia gali būti kalba su tokia piemene suaugusiam bernui? Ar tik jis nesumanė kibti prie tokios jaunos mergelės? Tegul jis ir yra labai visų gerbiamas vaikinas, bet kas gali žinoti koks jis rimtas ir sąžiningas? Kad ir su ta pačia Melanija tiek metų vedžiojasi, kažin dar kaip jis su ja laiką leidžia, Dieve atleisk už tokią mintį, bet kodėl iki šiol vis jos neveda? Gal dar ne prie vienos taip iš šalies pasimergina, jei ir su tokia piemene randa kalbą?
  Taigi, čia tik įtarimai. Tačiau kaip dabar jai kalbėti apie tai, kai ji tokia jaunutė, rasi dar nieko nenusimano? Bernas kalbina, ji ir šneka sau. Prie savo namų. Ko bijoti? Nieko tokio ir nebūtų, jei čia ne Adolis. Tokiu negalima pasitikėti... Bet dabar jau garbė Dievui atkrito rūpestis, nebėra ko bijoti. Stasikė vėl ta pati miela dukrelė, vėl nuo jos dainelių atgijo pirkia. Iš tos laimės Jormantienė nusprendė nupirkti materiolo ir pasiūdinti Stasikei naują suknelę Velykoms, tegu sau pasidžiaugia mergaitė.