Jis man kartais paskambina ir niekada netyli. Nors nepasako ir daug. Nežinau kaip, tačiau balansas tarp tylos ir žodžių išlaikomas stebėtinai tiksliai. Jau išmokau jo pauzėse jausti šypseną ar liūdesio grimasą. Labiausiai jis man patinka liūdintis – primena keistą nuskriausto vaiko ir senolio mišinį. Toks surauktas surauktas veidas, o akys – lyg seno nuvargusio krokodilo, kuris nebeturi nei jėgų, nei noro bijoti. Jei ne skiepų, tai brakonierių. Tokį krokodilą, kuriam viskas tas pats: ar slyvos kompote išlaikė konservuotų kirmėlių skonį, ar žemės pluta žmonėms pakankamai svarbi, ar šiandien mėnulis nušaus dar vieną jo vaiką.
- jo (šypsenos pauzė) norėčiau pamatyt
Jaučiu, jog ilgėdamasis jis niekada nededa skyrybos ženklų. Padėjusi ragelį mintimis vis bandau įterpti kablelį ar tašką tarp žodžių. Niekada nepavyksta. Visai nesvarbu, jų būta trijų ar trisdešimties. Visi žodžiai tiesiog pernelyg pilni išoriniams ženklams.
- juste atvažiuok
Tai tardamas jis turbūt jau žino, jog aš neatvažiuosiu. Galbūt, jei turėčiau ne tokias mėlynas, sumuštą kelį primenančias akis, sėsčiau ant kurio nors ratuoto katino ir važiuočiau. Tačiau visi mano miesto katinai nemėgsta šios spalvos.
-  lauksiu
Man įdomus tik vienas dalykas: kaip jis girdi manąją pauzę.
Juk jam paskambinus aš visada tyliu.