Pasakėlę sekt pradėsiu,
  Tik patogiai atsisėsiu.
  Jūs ausytes pastatykit
  Ir gerai gerai klausykit.

  Atsitiko tai seniai:
  Čia gyveno milžinai,
  Fėjos, laumės ir nykštukai –
  Skardžiabalsiai, linksmuoliukai.

  Jie gyveno tarp miškų,
  Pievose, prie ežerų,
  Ant kelmelio po egle
  Ar lapinėj po žeme.

  Darbštūs buvo tie nykštukai
  Ir greiti kaip voveriukai,
  Jie linksmai visur bėgiojo –
  Vaikams dovanas nešiojo.

  O seneliams nepiktiems
  Ir jaunesniems – tik geriems,
  Laimės sėklų į kišenes
  Pribarstydavo slapčia.

  Tie visi linksmi nykštukai
  Kaip ir jūs, maži vaikiukai,
  Laukdavo vienos nakties
  Ir mėnulio pilnaties.

  Vieną naktį, šviesią, šiltą,
  Prie Šventosios palei tiltą
  Susirinkdavo visi
  Ties Anykščiais paupy.

  Tiktai kartą per metus
  Susikviesdavo visus
  Jų valdovė ir dievaitė –
  Anykštietė Nykštukaitė.

  Visą naktį uliavoti,
  Gerti vyną ir dainuoti
  Jie galėjo lig aušros –
  Tik ne saulės spinduliuos.

  Jei saulutė patekės
  Ir į taurę pažiūrės –
  Taurės jau nebeturėsi,
  Puoton vykti negalėsi.

  Kas daug gėrė, uliavojo,
  Savo taurę pražiopsojo –
  Spindulys ją palytėjo:
  Taurė dzingt – ir subyrėjo!
  
  Kur tik taurės subyrėjo,
  Ten vijokliai sužydėjo.

  Tie nykštukai be taurės,
  Puoton vykti negalės.

  Atsigerti ar galėtum,
  Gėlės taurę jei turėtum?

  Ir dabar kiekvieną kartą,
  Kai eini lauku suartu,
  Taurės guli tau po kojom,
  Mindom jas, visaip žergliojam.

  O nykštukai linksmuoliukai
  Taurių verkia patyliukais.
  Vijoklinėmis pavirtę,
  Vyno taurės nebetvirtos.

  Stiklo taurės neturi –
  Puoton vykt nebegali.