15 000 iki tavo namų.

„Pasvajok“, – be žodžių atsakiau Kolumbui - -

   *Tai buvo ne Kristupas, bet Kristis. Ir jis neturėjo laivo – jam visuomet užteko plačiakraštės skrybėlės, kuria labai didžiavosi. Jo įgula buvo paukščiai ir žvėreliai, o vienintelis bocmanas – aš, trsidešimt ketverių metų neūžauga.

Kolumbas prisimerkęs pažiūrėjo į mane ir kreivai išsišiepė.

„Ne“, – pasakiau. Ir kaire ranka kaip galėdamas aukščiau iškėliau medinę dūdą, kurią kažkada man išdrožė senelis.

Kolumbas stiebėsi jos pasiekti, bet jam vis nepavykdavo. Tuomet staiga sustojo ir šūktelėjo: „Kapitono vardu įsakau tau sustoti, nuleisti kairę ranką ir perduoti man tą medinę dūdą!“

Aš liūdnai nusišypsojau ir nuleidau galvą. „Bijau, kad negalėsiu to padaryti, kapitone“. Kolumbas klausėsi, todėl tęsiau: „Tai yra vienintelis daiktas, išlikęs po...“

„Mielasis bocmane“, – nutraukė mane kapitonas ir stiebėsi norėdamas uždėti savo vaikišką rankutę man ant peties. Pažvelgiau į jį su nuostaba. Spindėjo jo žvitrios akys, kai jis, savimi patenkintas, kalbėjo: „oj, bocmane, tai juk vienintelė dovana ar ne? O kur jūsų tėvai, kur pats senelis?“

Turbūt atrodžiau susimąstęs, kai jam melavau: „aj, kapitone, mano visa šeima išdundėjo iš namų, nes jie jau užtroškę buvo nuo gyvenimo sausumoje. Jie pasiemė erdvų laivelį, pasuko šturvalą ir dingo bangose. O man paliko šia dūdą, prisaikdindami saugoti namus ir sakydami, kad aš vis tiek nebuvau sutvertas jūrai“. Vaikas buvo patenkintas atsakymu, tačiau, Kolumbo dvasios pagautas, vis tiek atkakliai tiesė rankas dūdos link, todėl aš bejėgiškai nuleidau ranką, ir jo vaikiškam džiaugsmui nebuvo ribų.

       *Mano šeima buvo sušaudyta nacių. Įsiveržę esesininkai spardė mano tėvą tol, kol jo krauju paplūdo grindys. Brolius ir seseris išstūmė pro duris, o jie kiaurus maišus su savimi turėjo, kuriuos konfiskavo. Bet pro vieną siaurą plyšį iškrito dūda, kurią čiupau nė sykio nemirktelėjęs. Radau jai vietą užantyje. Vėliau serija po serijos kulkos čaižė jau nebegyvus kūnus, apdraskė kambario sienas. Aš viską viską mačiau, nes pats buvau vienas iš jų, esesininkas...

Kol Kolumbas taisėsi skrybėlę, virš galvų mums praūžė lėktuvas. Nulydėjęs jį akimis, vaikis susiraukęs man pasakė: „o, kad kur tą paukštę metalinę... kada pakilsim ten, ar ne tiesa, bocmane? Atkirsim jai kelią, sugausim kaip plaštakę!“

„Tikrai taip, kapitone“, – kalbėjau eidamas šalia. Aplinkui augo tos žalios žolės, linko nuo nokstančių vaisių medžiai, viršum galvų kabėjo saulė. Žingsniavome laisvai, atsipalaidavę, lyg pasaulyje niekas daugiau nerūpėtų, lyg jis visas tik mums dviems ir mūsų gamtiškai įgulai sukurtas būtų.

„Tai sakykit, bocmane, kaip ten ta jūsų sužadėtinė? Kada žadat grįžti pas ją?“

Iš pradžių tik numykiau kažką, o po to atsidusęs pradėjau fantazuoti: „Iškart po mūsų kelionių aš grįšiu pas ją, ir tas lobis, kurį mudu rasime... dalį jo skirsiu jai. Nupirksiu auksinį vainiką, pasamdysiu kokį dailidę kad jai padirbtų gražią lovą, ieškosiu savo žmonai pegasų. O, kapitone...“

„Geras jūs žmogus, mano mielas bocmane. Patinkat man, neveltui savo kariąja ranka paskyriau“. Dėkingai linktelėjau ir padėjau Kolumbui įveikti plačią balą.

          *Mano sužadėtinė tebuvo vienos nakties nuotykis, kuris po to iš manęs ištraukė visus pinigus, sugadino pusę visų nervų, prisiteisė butą. Ji lėbauja ir siurbia narkotikus, mylisi su bet kuo ir bet kada. O iki jos namų man dabar 15 000 kilometrų ir tiek pat sudaužytų širdžių, per kurias dar kartą tektų bristi.

Su Kolumbu praėjom milžinišką velnio ratą, kurį jis palaikė vienu iš pasaulio stebuklų.

Pasiekę Lino baiseną, susitikome su Kolumbo tėvais, kuriuos jis, kalbėdamas su manimi, vadindavo karaliumi ir karaliene, kuriems priklausė ši didžiulė chloru smirdanti pilis. Bet kuris iš jūsų ją pavadintų paprasčiausiu baseinu.

- Labai jums ačiū, kad šiandien ir vėl parvedėte mūsų mažąjį Kristį iš darželio, pone Mindaugai, – kreipėsi į mane išvaizdi jo motina.

„Nėra už ką“, – numykiau sau panosėje ir apsisukęs pasileidau atgal, už nugaros palikdamas tirpstančias svajones.

Rytoj Kolumbui nupirksiu saldainį, kurį jis ilgai vartys kaip kokią auksinę monetą, tikrindamas, ar ji tikra.

O šiandien gal pasikviesiu tą bufetininkę į nespalvotą kiną, po to ilgai mylėsimės ir žiūrėsim pro langą. Pro langą, kuris kaip tik priešais tos narkomanės namus. Mus skirs 15 000 žvaigždžių danguje ir praskrendantis lėktuvas.