kentauro proskyna

ūkas apraizgo šaknis
ir kiekvieną plyšį
  kiekvieną oro virpesį
apkamšo
kad liktų tik
boluojanti skara
aplink mano
siluetą

kentauro proskyna

žiedai apviję šakas
sutrupa į dulkes
            į vingius
laibo stiebo
vedžiojamus
aplink mėlstantį tavo
kontūrą

pusiau aš pusiau tu