Kai išvažiavo į plentą, Kaštanas pašėlo juos nešti dar greičiau, net Stasikė pabūgo. Visa laimė, kad sėdėjo viduryje. Čia buvo drąsiau, mažesnis pavojus išvirsti. O kaip jautėsi Melanija?  
Adolis, matyt, buvo pripratęs prie tokio lakstymo, tačiau ir Melanija jautėsi kuo puikiausiai. Kiekvieną kartą, kai tik Stasikė į ją pasižiūrėdavo, ji tik nusišypsodavo. Stasikė jautėsi padrąsinta ir užmiršo baimę.
  Taip lėkdami jie pavijo ir pralenkė keletą   pilnai prisėdusių rogių. Vienose dainavo suvirtę vaikinai, kitose juokėsi, cypavo ir klegėjo merginos. Vienos rogės su širmu arkliu net bandė juos lenkti, bet kas susilygins su Adolio Kaštanu?  Adolio rogės pralenkė visus ir paliko toli kelyje. Jie taip važiavo ir važiavo, kol pailso gyvulys ir ėmė lėtinti greitį. Adolis jo ir dabar neragino, leido bėgti taip, kaip jis norėjo ir, kai jis pagaliau sulėtino iki žinginės, tik tada jis  Kaštaną sustabdė.  Iššokęs iš važiuko, numetė vadeles ant sėdynės ir, ieškodamas kišenėje papirosų bei degtukų, pasiteiravo:- Na kaip, ar smagu?
- Aš dar nė karto per visą savo gyvenimą taip nėsu važiavusi- atsakė Stasikė sužavėta, stipriau siausdamasi į skarą, nes šildžiusi ją anksčiau ugnis netikėtai išblėso, ir ji pajuto kad darosi šalta.
- Na ir lėkėm- tiek tepasakė Melanija, tačiau Adolis suprato, kad merginos  šia pramoga buvo patenkintos.  Jam irgi buvo smagu, tačiau jis to neparodė.
- O je, kur tu mus atvežei? Ar tik čia ne Vilukiškiai?- dairydamasi į truputį atokiau matomus sargo būdelės žiburius, stebėjosi Stasikė.  – Jeigu nebūtų taip toli nuo mūsų, tai sakyčiau Vilukiškiai ir gana, taip jau viskas panašu.
- Vilukiškių pervaža- patvirtino Adolis ir, užsidegęs papirosą, vėl paėmė vadeles į rankas. – Ar dar važiuosim toliau?- paklausė sėsdamas į važelį prie Stasikės, bet čia Melanija greitai pasipriešino:
- Užteks, užteks važiuojam namo, tiktai nebelėk taip pasiūtusiai, toks gražus vakaras, parvažiuosim be strioko.
- Na, o man darosi tikrai šalta- pasiskundė Stasikė. – Susispauskim stipriau, kad mažiau užpūstų vėjas.    
Adolis truputį pavažiavo į priekį, apgręžė Kaštaną ir sustojo. Jis įsispraudė tarp kojų vadeles, nusimovęs pirštines numetė jas ant priekinės lentelės ir greitai ėmė segiotis kailinukus.
- Še, apsivilk, ko gero susirgsi- pasiūlė jis nusivilkdamas, o Stasikė susigėdusi ėmė atsikalbinėti:
- Nereikia, Adoli, man dar nėra taip šalta, aš tik taip pasakiau. Va, įsispraudžiau į vidurį ir vėl bus gerai, ar truksim čia parlėkti.
Adolis, nusivilkęs kailinukus, sviedė jai ant kelių.
- Imk, greičiau vilkis ir nesiderėk. Maži juokai, rimtai gali persišaldyti. O juk aš iš karto sakiau, kad taip bus, tik vis užsispyrusi, kaip kokia beždžionė.
- O tau kaip, nešalta? Paklausė jis Melanijos.
- Aš dar nieko nejaučiu, tavo laimei- atsakė Melanija sujudėjusi po kailiniais- o tai ir švarką tektų atiduoti.
- O ką su jumis darysi, negi leisi sušalti, nors abi truputį žioplos- tik nusijuokė Adolis iš Melanijos.
Grįžo jie taip, kaip ir tiko šiam vakarui- pasivažinėdami, plepėdami, juokaudami.  
  Mėnulio apšviesti žemčiūgais žėrėjo lygūs užmirę laukai ir storai sniegu užversti pakelės krūmų kupstai. Šaltis vis kilo. Vis skaudžiau cypė sniegas po rogių pavažomis, bet Stasikei po Aolio kailiniais buvo šilta ir gera. Jai tik pats nosies galiukas po truputį šąlo, atrodė, kad nosis šlapia, todėl nuolat traukė nosimi, nusibraukti nosį ranka negalėjo, nes visi taip susispaudę sėdėjo važelyje.
Jau buvo gerokai po pusiaunakčio, kai jie pagaliau atvažiavo prie didžiosios kryžkelės. Adolis vietoj to , kad važiuotų į Aukštasalį, netikėtai pasuko Kaštaną Pamūgės link.
- Kur suki, Adoli? Vežk namo- vienu balsu ėmė šaukt Melanija ir Stasikė, bet Adolis tik paragino Kaštaną.
- Važiuojam sušilti- juokėsi jis, nekreipdamas dėmesio į jų prašymą. – Bepigu joms, į kailinius susisupusios, o man jau dantis ant danties nesueina .
- Še, kad nori, gali pasiimti mano skarą, ji man dabar nebereikalinga – kumštelėjo jam į šoną Stasikė.
- Paieškok kvailesnio, kailinius į skarą mainyti.
- Kokius  čia niekus sugalvojai, Adoli? Grįžkim geriau į Aukštasalį- rimtai ėmė prašyti Melanija. – Parvažiuosim ir sušilsim. Kur kitur rasim tokiu laiku šilumos?
- Iš tikrųjų, Adoli, važiuojam namo- pridėjo ir Stasikė. – Jau ir taip vėlu.  Tačiau Adolis kaip ir anksčiau nepaisė jų kalbų ir toliau ragino Kaštaną.
- Netoli tevažiuosime, neilgai tesugaišime – drąsino jis merginas. – Nenusiminkite.
- O kas tave žino, ar toli, ar arti- nenorėjo tikėti Stasikė. – Juk dabar tavo valia, kur norėsi, ten nuveši. Negi šoksi iš rogių, kad galvą nusisuktum?
- Nereikės, nereikės, tuojau sustosim ir gražiai išlipsim.Nė plaukas nuo galvos nenukris tik turėkit truputį kantrybės. Namai irgi niekur nepabėgs.
- Iš tikrųjų ,  Adoli, kur tu mus veži? Kodėl neklausai, kad prašom grįžti?- nerimavo Melanija.
- Na ko jūs taip susirūpinot ir išsigandot?- staiga surimtėjo Adolis. – Nevešiu gi aš jūsų į kokią karčiamą ar į kitą kokią netinkamą vietą, turiu juk savo namus. Kodėl negalima užsukti, sušilti, pasisvečiuoti, juk čia arčiau nei į Aukštasalį. Gal dar nė karto nesate buvusios pas mus?- guodė Adolis.
- Oi, Adoli, gal tau galva peršalo? Tokiu laiku ? Ką pasakys teta?- sušuko Stasikė.
- To dar betrūko- išsigando Melanija.-  Adoli, būk žmogus, kam reik taip daryti? Į ką čia panašu tokiu laiku trukdyti žmones, tiesiog sarmata? – Melanija bandė perkalbėti Adolį, permesdama mintimis, kokia suknele ji dabar apsirengusi, ar labai susiglamžė po kailiniais jos balta apykaklaitė, kokia skarele ant greitųjų yra užsirišusi ir išvis, kaip ji atrodytų prieš tetą, jei iš tikrųjų tektų užvažiuoti. Viskas būtų kaip ir nieko,bet tie tėvo kailiniai, keliose vietose lopyti, nugaroj pagal pažastį atirusi rankovė ir išlindusios vilnos. O gal dar kur ir mėšluoti? Ach, kam jai reikėjo vilktis tuos kailinius?  Juk savo tokius gražius turi, o be to ir suknelę galima buvo geresnę užsivilkti.  Kas galėjo žinoti, kad teks atsidurti tokioje vietoje?
- Tik pamanykit, ko jos pabūgo? – kraipė galvą Adolis- teta dargi net labai bus patenkinta sulaukusi tokių viešnių. Dar medumi pavaišins, galiu užtikrinti.
- Kad tik nepavaišintų kačerga- nusijuokė Stasikė.
- Ar nepasitaikys kada tinkamesnė proga – vis spyrėsi Melanija, nors pati suprato, kad, jei ne tie tėvo kailinukai, tai proga būtų kuo puikiausia arčiau susipažinti su teta. Melanija seniai to troško, nors ir truputį bijojo. – Juk pats galėtum suprasti, kad dabar nepritinka- vis įkalbinėjo ji.
- Na , o aš pas jus ar ieškau kokios progos?- beveik piktai paklausė Adolis. – Kada noriu atvažiuoju , kada noriu  išvažiuoju. Aš nė nepagalvojau, kad galiu kada nors sutrukdyti. Jeigu jau taip, tai ateityje reiks žiūrėti, kad pataikyčiau laiku. Atleisk man, Melanija, kad iki šiol trukdžiau, daugiau to nebus.
- Oi Adoli, kam tyčiojiesi? Pas mus vienas dalykas, o čia visai kas kita, o pagaliau tokiu metu ir tu pas mus nėsi atvažiavęs.
- O jeigu užvažiuočiau kada, ar labai supyktum, Melanija?
- Aš gi tau sakiau, kad nėra ko lyginti. Mes galvojam vienaip, na o ji, teta gali pagalvoti visai kitaip.
- O aš sakau, kad dėl tetos tu nesuk sau galvos- vėl truputį pakėlė balsą Adolis. – Pačios pamatysit, kokia ji bus patenkinta, pagaliau aš atsakau uš viską- išdidžiai pabrėžė jis.
Dėl tokio jo tono įsižeidusi Melanija nutilo, o Adolis nekreipdamas į tai jokio dėmesio važiavo toliau.
  Jau čia pat ir Pamūgė. Pirmos gryčios, mokykla prie posūkio, čia pat ir bažnyčia. Kaštanas neraginamas įsuko į savo kiemą ir sustojo ties gonkomis. Jam tai buvo neįprasta, nes visada  nutempdavo važelį iki klėties, kur Adolis jį nukinkydavo ir, sumetęs pakinktus ant prieklėčio, vesdavo į tvartą pašerti. Dabar turėjo paklusti šeimininkui, bet visvien – jau namuose. Adolis užmetė vadeles Kaštanui ant nugaros žinodamas, kad dabar gali juo pasitikėti. Jis žinojo, kad Kaštanas iš savo kiemo niekur neišsiverš, nepajudės iš vietos, jeigu tektų išstovėti net iki ryto, todėl nusprendė palikti jį čia, kol vėl bus reikalingas.
- Na, galit jau išlipti, toliau nebevešiu- priėjęs arčiau paragino merginas. – Aš einu pažadinsiu tetą, kad įleistų. Tik jau nesivaržykit, meldžiamosios. Nėra taip baisu, kaip jums atrodo- matydamas, kad jos vis dar nesiryžta, padrąsino. Paskui stryktelėjo per tvorelę ir dingo už namo kampo, matyt ten, kur buvo langas , prie kurio gulėjo teta.
Melanijai buvo nejauku: – Ot tai, kad padarė, tai padarė- priekaištavo ji Adoliui, nors puikiai žinojo, kad jis negirdi. – Taip nepatogu, taip nemalonu, nors lipk iš rogių ir eik namo pėsčia. Ką darysime, Stasike, ar eisime?- atsisuko į Stasikę.
- Kur, ar į namus?- nustebusi atsisuko į ją mergaitė.
- Į gryčią.
- Vaje, o aš nusigandau , maniau į namus pėsčiomis – prunkštelėjo Stasikė.- Kaip tu darysi, taip ir aš. O pagaliau, kaip dabar neužeiti? Ar atvažiavusios taip ir sėdėsim rogėse, kad maldautų? Einam ir gana. Nei mes jo prašėme, nei ką, o kad pats atvežė, tai tesižino.
- Paskui tik visokių kalbų...- pabūgusi kalbėjo Melanija.- Aš ją daug maž žinau. Tai priekabi boba. Visos merginos jos apžiūrėtos ir apkalbėtos. Visas marčiom vadina, tik nė vienos neteikia Adoliui. Kažin kokios ji Adoliui norėtų? Išgirsim dar, ko negirdėjusios.
- Ogi didelio čia daikto, tegu sau šneka kiek tik nori, nei aš bijau nei ką- nesijaudino Stasikė.
- Tau, žinoma, nesvarbu, bet man visai kas kita- numykė Melanija ir nutilo, nes prie rogių grįžo Adolis.
- Oi, oi, oi, jos dar tebesėdi- stebėjosi jis. – Ką reikės su jumis daryti, ar reikės su visu važeliu į gryčią tempti?
- Kaip lipsime, šunų bijome – teisinosi Stasikė. – Draskosi, kaip pašėlę. Ar tu jiems ėsti neduodi, kad taip loja?
- O kuriems galams duoti, ar jie darbą dirba?- nusijuokė Adolis.- Alkani piktesni. Tegu sau loja, kol nusprogs. Na, duok ranką, padėsiu išlipti. Matot, teta jau laukia, šviesą uždegė.
- Nereikia, aš ir pati mokėsiu išlipti- iššoko Stasikė. Melanija vis dar tebesėdėjo.
- Melanija, vaikeli- užėjo jis iš kitos rogių pusės. – Negi tai iš tikrųjų dėl tetos? Nesivaržyk nė trupučio. Ji seniai nori iš arčiau tave pamatyti, dažnai klausinėja. Ji viską žino, net ir tai, kad niekas kitas, o tu būsi mano...- pašnibždėjo palinkęs arčiau prie ausies, o garsiai pasakė: - o atvirai kalbant teta žino, kad aš šiandien atvažiuosiu ne vienas.