Meri buvo viena iš miestelio gyventojų. Moteris deivė - nelaimingai krentančios žvaigždės lemtim. Taip aš ją ir atsimenu.
Gyveno sename pietinės Anglijos miestelyje – Horley, vieno kambario nuomuojame bute, netoliese miesto parko. Atvykusi iš saulėto Lisbono prieš penkerius metus, ji gana greitai susisuko sau lizdelį. Lengvai, be pastangų pramokus kalbą, susirado darbą miesto bibliotekoje, keletą valandų per savaitę koncertavo viešbučio „Hilton“ restorano lankytojams, o savaitgaliais laiką leisdavo sporto ir pramogų komplekse, kuriame greitai įsigijo naujų pažinčių. Meri paveikslas, - kai ją atsimenu, - iškyla prieš akis: visados besišypsanti, laiminga, žvali, sąmoninga ir stulbinančiai kerinti; su rudų plaukų garbanų kuokštu krintančiu aplink veidą link pečių ir dangaus žydrumo akimis, šalia nuraudusių iškilių sruostų...

Mergina puikiai skambino pianinu. Už tai jautėsi dėkinga tėvui. Vešlių antakių ir lyg kinietiškų akių vyrui. Jis buvo nepriekaištingos išvaizdos ir visą gyvenimą pasitempęs, lyg tikras inteligentas, švarus, tvarkingas, nusiskutęs, pasikvepinęs ir dailiai susišukavęs. Visada vilkintis marškineliais, kaklaraiščiu, švarku...
Anksti gabumus pastebėjęs, užrašė stojamiesiems egzaminams. Lengvai juos išlaikiusi, mergaitė noriai skverbėsi į aukštumas. Negana to, ji taip pat mėgo ir šokti, tad tėvas įkišo ir į baletą. Dideli krūviai tokioje ankstyvoje vaikystėje vargino, tačiau visapusiškai lavino - skątino pažinimą, grūdino ištvermę ir kantrybę. Paaukojusi jaunystės metus muzikai bei šokiui - ji prarado kiemo mergaičių nerūpestingus žaidimus, taip pat ir besiformuojančius draugystės, berniukų ir mergaičių lyčių santykius, - ir drįsčiau pastebėti, - dalinai ir domėjimąsi visu tuom. Suėjus šešiolikai, pateko į aukštos reputacijos de Salamancameno konservatoriją Ispanijoje, kurioje negeso jos šlovės žvaigždė. Skatinama lengvų laimėjimų, įtempto darbo rezultatų, Meri koncertuodavo didžiųjų miestų koncertų salėse. Žiūrovų plojimai, džiaugsmingi sveikinimai, netylantys aplodismentai, jai buvo pats geriausias atlygis. Pakerėta savo atliktu kūriniu, atsistodavo nuo fortepiono kėdės ir šypsodamasi klausytojams, padėkodavo. Jos niekas nepamirš!
Štai gal būt dabar, Meri buvo būtent tokia, kokią ją „suformavo“ anktyvas pasirinkimas. Tiesa, tai už ją padarė jos tėvas, kuris jis darė viską dėl dukters laimingos ateities, aistringai kūrė ateities viziją - kitaip negalėjo būti! Jis giliai tikėjo, kad kruopščiai dirbant, atsiduodant iškeltiems tikslams, pralaimėjimo nebūna! Meri tai girdėjo šimtą kartų!..
Todėl pardavė turimą namą ir nusipirko mažesnį, - kad užtektų pinigų brangiems mokslams, - nupirko naujutėlaitį raudonmedžio spalvos fortepioną, surinko baroko, renesanso kompozitorių natų knygų kolekcijas, vėliau mokėjo už studijas, - ir taip pamažu, atsisakė savo visuomeninio gyvenimo, gyvendamas išsipildžiusia dukters laime. Tėvas darė tai, kas jo manymu buvo reikalinga. Niekas negalėjo jo sustabdyti, nors giminės ar draugai ir pasišaipydavo. - Tu pamatysi, kad nieko gero iš jos neišeis! - mėgdavo erzinti. Bet jam tai nerūpėjo.
Antra tėvo gyvenimo aistra buvo knygoms, bei jų pirkimui. Giliai ir su dideliu įkvėpimu domėjosi mokslu, religija, reikšmingais pasauliniais įvykiais ir garsiais istoriniais veikėjais. Jaunystėje negalėjęs mokintis, labai apgailestavo. Vėliau knygos, tarsi, kompensavo trokštamų žinių spragas.
Daugiausia sėdėdavo namuose skaitydamas, plušdamas aplinkui namą, tvarkydamas sodą, daržą, augindamas gyvulius bei klausydamas vis naujų repeticijų - sklindančių garsų po visą kiemą bei tolimas pievas...
Įžengusi į pagrindinį didžiausią namo kambari, Meri, patekdavo knygų pasaulin. Ant visų keturių sienų rikiavosi įvairios plonos, storos, skirtingų žanrų knygos. Ant grindų gulėjo pundai laikraščių, žurnalų, virtusių dulkių kalnais, bei seno pageltusio popieriaus šiukšlynais. – Tėveli, kur tu dėsi šitas knygas ir popierius, kai numirsi? – dažnai paklausdavo dukra. – Tau, vaikeli, viskas liks tau. Mano knygos yra didžiausias mano turtas. Kaip ir tu! – ir jis, tarsi, didžiuodamasis suimdavo už jos mažų žandukų, tada švelniai juos grybštelėdavo ir su meile žvelgdamas į šečiamečio vaiko žydras akeles, ją prisiglausdavo. – Niekados manęs nepamiršk, gerai? Atsimink mane. Žinok, mes būsim visada kartu. – žadėjo. - Tėveli, juk tu nemirsi?.. – tokie pažadai gąsdino mąžąją Meri. – Dar greitai, mano maža pupyte, tikrai nemirsiu! – kiekvieną kartą atsakydavo. Jis susilaukė Meri, būdamas, netoli penkiasdešimties. Mintis, kad gal šiek tiek vėlokai, liūdino.
Mergaitė savo tėvo asmenybėje įsivaizdavo ęsantį visą pasaulį: buvo geriausias draugas, vedė į darželį, į mokyklą, veždavosi į keliones, skatino, gyrė, pirko dovanas. Jos - tada dar vaikiškos akelės - jį mylėjo.
Kartais Meri jautėsi skolinga už save. Juk jei ne jis, būtų tapusi kitokia moterimi.
Dabar, po daugelio metų ji - savarankiškai gyvenanti, stipri ir išsilavinusi moteris. Ir tai dėka jo.

Tokia buvo mano kaimynė Meri, kuria slaptai žavėjausi! Nors tuo metu, aš viso to, ką jums papasakojau - nežinojau. Ji buvo mano kaimynė, deivė mano akyse. Sekdavau akimis išeinančią link parduotuvės (ęsančią gatvės gale), palydėdavau žvilgsniu išnešant šiukšles, dideliu juodu maišu, tiesiog „gyvendavau“ jos gyvenimą, ir - ją pačią jame. „Fiksuodavau“ kintančias veido nuotaikas, šukuosenas bei ilgas, siaurais džinsais kojas.
Vieną vakarą, grįžusi iš tolmos kelionės, išvydau ją pareinančią, gatve link perėjos. Vilkau didelį ir sunkų lagaminą. Sustojusi laukiau beužsidegančios žalios šviesaforo šviesos, tad turėjau laiko ją nužvelgti nuo galvos iki kojų. Meri kaštoniniai plaukai buvo susegti sage, ant peties persimetus rankinuką su ilgu dirželiu, avėjo lengvus vasarinius batelius, bei apsivilkus lininio audinio, priekyje susegamą suknelę. Rankoje laikė baltą palaidinukę. Meri veide pastebėjau įtampą. Tuščias apsiblausęs, tarsi lėlės per rūką žvilgsnis; kietai suraukti antakiai ir įsitempę kaklo raumenys. Man rodės, ji kažko stipriai nerimavo.
Netikėtai spragtelėjus žaliai šviesai, aš su ja prasilenkiau. Nematydama manęs, - o ir aš skraidžiau kažkur padebesyse, - susidurėme. Pajutau, kaip ji, - žinau netyčia, - švelniai prie manęs prisilietė, ir iš jos rankų iškrito palaidinukė. Tai kimirkai pasimetus, bet greitai susipratusi atsiprašiau už savo tokį nepastabumą ir pasilenkiau pakelti jos baltą palaidinukę, švelnią lyg kačiuko kailiukas. Meri padėkojo. Pajutus mano žvilgsnį, atsakė man tuo pačiu, iš taip arti išvydau jos dangiškas akis, tiesiai prieš manąsias, ir ji nusišypsojo. Mes išsiskyrėme skirtingomis kryptimis. Toliau nutūmiau paskui, kas žingsnį vis sunkėjantį lagaminą, kol pasiekusi duris ir atrakinus, įžengiau vidun.
Tai buvo paskutinis kartas, kai ją mačiau.
Bet to - aš nežinojau, - ir jei, - tai būčiau stvėrusi už rankos, toje lemtingoje mums perėjoje ir laikiusi ją už šilto delno... iš visų jėgų!..

Dienos bėgo greitai. Karšta vasaros saulė degino kalnų pašvaistėse besirikiuojančių Lisbos namų stogus, kaitino pilnus vandens baseinus, džiovino išsękusius palmių lapus. Mano darbo dienos slinko įprastai, bet sėkmingai. Agentūroje sparčiai daugėjo klientų, nekilnojamo turto prekyba augo, sulaukiau gerų atsiliepimų, kurie atsilipė mano reputacijai, o taip pat ir atlyginimui. Laimingos dienos subėgo į savaitę, o šios į mėnesį.
Nepajutau, kaip savo nuostabai, ėmiau jos pasigesti! Laukti moters, kaimynės, su kuria lyg nieko bendro neturėjau - buvo beprotybė. Aš tai žinojau.
Laiptinėje išgirdusi moteriškų batelių žingsnius ar rakinamas duris, kitą dieną vildavausi ją išvysti. Negalėjau suvokti savo nerimo! Savo liguisto, apie ją pasikartojančių, minčių persekiojimo! Rūpėjo kur ji, su kuom, ar kas nenutiko, anksčiau, ji nebuvo dingusi net dienelei! Trūko jos!
Pianinas tylėjo, laiptų turėklai ilgėjosi jos minkštų pirštų, namo sugrįžti tapo nebemiela. Bandžiusi suvokti šį paslaptingą ryšio nepaaiškinamą faktą - neradau atsakymo. Buvo aišku viena: mano miela kaimynė, Meri, buvo dingusi! Ir man jos trūksta...
Baidžiau šalin mintis, kurios kuždėjo, kad jos daugiau čia nebebus; kad ji daugiau nebegyvens mano name, nebeneš laukan išmesti šiūkšlių pro mano langus, daugiau niekados nebegyvens virš manęs.
Mano liūdnas kambarys - tapo jos laidotuvių kambariu. Kur ji?