Kaštoninių plaukų sruoga įtariai žiūri į mane.

Vakar buvau kirpykloj ir paprašiau kirpėjos atiduoti juos - nukirptus plaukus. Pamenu jos keistą žvilgsnį. Ji suburbėjo „gerai“ ir ėmė naujai išmoktu įgudusiu judesiu trumpinti mano pasididžiavimo vertas plaukų galiukų šaknis.
Seniai buvau kirpykloj. Tačiau visos kirpyklą, puošiančios, ir tik jai būdingos, ypatybės liko nepakitusios: tingiai išsipūtę nuo abejingo vartymo pusmečio šviežumo žurnalai, kuriuose įvairiausių šriftų skelbiamos, niekada nesenstančios, pavasario – vasaros madų tendencijos.
Šiaip mada nesidomiu. Ir visokie kitokie „šiaip“ domėjimaisi man nerūpi. Tai nerimta. Ir nenaudinga. Nei man, nei jums, mielieji.
Kirpėja maloni, bet vis nerimastingai žvilgčiojo į laikrodį. Ne į savo. Į mano. Nežinau, ką ji ten pamatė, bet ką pamatė, - jai akivaizdžiai nepatiko. Net keistai trikdė.
Mano laikrodis yra ryškiai geltonas su žaliu zuikučiu. Laikrodis neveikia (neišprususi kirpėja – nepažino stovinčių valandų). Nešioju jį dėl smagumo ir dažno vėlavimo. Vėluoju ne dažnai, o visada.
Kartais užkliudydama auskarą viršutinėje ausies dalyje, tyliu maloniu murmėjo: „Oi, atsiprašau...“ . Nekalti neatsiprašinėja. O ir skausmo tas stebuklingas žodis nenuslopino. Turbūt apsiverkti būtų buvę teisingiausia. Juolab, šiam žingsniui būtų pritaręs žalias zuikutis ant kairiojo riešo. Tačiau aš tik kaltai nusišypsojau, tarsi proto ganyklose vaikyčiau vienintelę išganingą mintį: taip, mano atlėpusi ausis su kažkokiu išsikišusiu gelžgaliu, vadinamu auskaru, blaško jus ir trukdo susikaupti rimtam darbui. Todėl, jūs, kirpėja be vardinės kortelės, kuri suteikiama tik su rimtu pagrindu, norite skausmingai pašalinti atlėpusios ausies priežastį – auskarą, kartu nuplėšdama ir visą dalį (gabalą!) mano kremzlių savitumo. Darbuokitės toliau, gal pavyks.
Tylėjau aš. Tylėjo ji.
Susikaupė darbui ir greiti judesiai maloniai masažavo galvą. Ėmė snaudulys. Rodos, darbavosi ištisas būsimų kirpėjų arsenalas, tad užmigti nė nesiruošiau. Mano papurę tankūs galvos apželdinukai kruopščiai buvo naikinami dvikojom kiniečių pagamintom aštriadantėm žirklėm. Į karą su želdiniais buvo įtrauktas įvairių amucijų panaudojimas – ilgos šukos, ilgesnės šukos su skutimo funkcija, ilgiausios – simuliantės - šukos, kurios buvo naudojamos ne pagal tiesioginę paskirtį, o poilsinę – gulėjo ant mano kelių.
Mano plaukai buvo labai labai žemiau pečių. Norėdamas pakeisti ir sumažinti šampūnui „Plauk ir bėk“ išleidžiamų pinigų kiekį, ilgai svarstęs supratau, kad norėčiau panašesnių plaukų į Vitruvijaus žmogaus. Nes dredai, nors ir kažkokiu būdu vis das yra madingi, ne kiekvienam plaukuotam tinginiui tinka (įsižeisti reikėtų ne dredų savininkams, o trumpų plaukuosenų šalininkams). Kaži kas yra didesni vingių jonai..?

Ir nepaisant dygaus kaštoninio „ežiuko“, palikto po viešnagės kirpykloje, (ne) nejučia imi suprasti, kodėl turint žaliąjį zuikutį, ant kairiojo ar dešiniojo riešo, griežtai draudžiama peržengti aukštą kirpyklos slenkstį – kitąsyk gali likti ne tik be to skurdaus „ežiuko“, slenkančio tarp atlėpusių ausų, bet ir be galimybės dar kada nors sutaupyti šampūnui „Galva ir pečiai“.