Melanija greitai pašokusi balta staltiese uždengė stalą, papjaustė duonos, dešros, lašinukų, raugintų agurkų.  Dešrą ir lašinius sudėjo į vieną lėkštutę, duoną į kitą, o supjaustytus agurkėlius sudėjo į lėkštutę ratu ir pabarstė smulkiai pjaustytais svogūnais. Visiems padėjo po šakutę ir po mažą degtinei gerti stiklelį.   Sugrįžęs Sokonas pastatė ant stalo “valstybinės”, buteliuką naminės ir kažkokį  rudą, matyt su pipirais, gėrimą. Atkimšęs butelį, pakėlė nuo stalo arčiau stovėjusį stikliuką, truputį įpylė, ant viršaus užpylė rudojo gėrimo ir, palinkėjęs Adoliui svekatos, išgėrė. Užkabinęs šakute duonos ir dešros įsidėjo į burną. Kramsnodamas  užkandį, tokį pat gėrimą sutaisė Adoliui.- Imk, išmesk  pradžiai- paragino šluostydamasis ūsus į staltiesės kampą.  Adolis išgėrė iki dugno ir užkando. Po to paėmė Stasikės stikliuką, jį pripildė ir pastatė prieš ją.
- Prašom, dabar tavo eilė- paragino Adolis.
- Eikit sau.  Aš  negersiu – atstūmė ji stiklelį.
- Kodėl taip ?
- Tegu ją galai. Aš jos nenoriu- purtėsi susiraukusi.
- Nieko nebus – rimtai perspėjo Adolis, vėl pristumdamas gėrimą. – “Sveikatą” priėmei, turėsi ir išgerti.
- Baisus daiktas. “Sveikatą” priėmiau, o degtinės ne. Gerkite patys.
- Ko čia purkštauji? – nekantriai paragino Sokonas. – Išgerk ir viskas.
-  Dėde pats ką tik sakei, kad ne bobų tai darbas.
- Sužiūrėsi kas kada buvo pasakyta. Dabar sakoma išgerk, tai ir reikia gerti. Boboms, žinoma, nevertėtų, bet jeigu duoda, tai ir reik išgerti.
-  Galit sau neduot, niekas ir neprašo – atšovė Stasikė ir dar kartą atstūmė stiklelį į vidurį stalo.
Adolis prisislinko truputį arčiau, paėmė nuo stalo stiklelį ir, stipriai suėmęs jos ranką aukščiau alkūnės, bruko ragindamas:
- Na , išgerk, išgerk. Dėl vieno gurkšnelio nieko neatsitiks. Gal ir iš viso nesi ragavusi ir nežinai skonio? Matysi kaip patiks ir dar užsigeisi.
  Jis stengėsi įsprausti stiklelį į ranką, ji neėmė, laisvąja ranka stūmė jo ranką nuo savęs. Gėrimas išsiliejo, apipylė staltiesę. Stasikei buvo gėda.  Adolis vis neatstojo. Kažin kodėl jam taip parūpo, kad Stasikė būtinai išgertų. Jis, nieko nelaukdamas, pats savo ranka prinešė prie Stasikės lūpų stiklelį, o ši, bestraukdama nuo jo, atsidūrė kampe ir nebebuvo kur dingti.
- Matai, kokio prašymo reikalauja – kalbėjo Adolis  prie pat  jos veido. – Tiek to, šį  pirmą kartą patarnausiu.
Nuo išgerto  gėrimo jis pralinksmėjo ir elgėsi neįprastai. Melanija džiaugėsi, nes seniai Adolio tokio nematė. - Jei jis toks smagus nuo pipirinės, tai visada galima būtų jos pasiūlyti, kai jis svečiuojasi. Tačiau kartais ir prie tos būdavo sunkiai priprašomas, sėdi niūrus, nekalba – mąstė ji. – Šiandien gėrimas pritiko kuo puikiausiai, tačiau ko Stasikė spyriojasi, gali dar Adolį supykdyti – nerimavo Melanija.
- Išgerk, Stasike, nebijok – paragino ji neiškentusi. – Kad taip kur kitur, na o čia tarp savų, taip kaip savo namuose. Dėl juoko, dėl linksmumo, užsigavėjimui – įtikinėjo Melanija, bet Stasikė neprisileido stiklelio.
- Gerk pati, jeigu taip nori – pasiūlė ji Melanijai net pyktelėjusi.
- Kai ateis mano eilė, tai ir išgersiu – netikėtai paskelbė ši ir Stasikė susvyravo.
- Palauk, atstok – staiga pyktelėjusi stipriai stumtelėjo ji Adolį.  – Duok, aš pati pamėginsiu. Bet tik iki pusės, viso už jokius pinigus negersiu – dar išsiderėjo. Nurijusi vieną gurkšnį  Stasikė užsikosėjo, užsiprunkštė ir greitai pastatė stiklelį atgal ant stalo.
- Imk užkąsk- siūlė jai Adolis duonos su dešra. Stasikė nesipriešindama paėmė, skubiai įsidėjo į burną ir mažai kramčiusi nurijo, nustumdama gerklę deginantį kartumą.
- O kad jus bala- nepiktai barėsi ji atsipeikėjusi, kartu su visais juokdamasi.- Kvaila, kad jūsų paklausiau, juk galėjau užtrokšti. Dabar Melanijos eilė. Žiūrėk, kad nesumeluotum – pažvelgė ji į Melaniją. Adolis tiek pat kiek Stasikei pripylė ir Melanijai. Ši nugėrė iki pusės, kaip ir buvo žadėjusi. Paskui vaišinosi Adolis ir Sokonas, ir  vėl atėjo Stasikės eilė, tačiau vyrams taip ir nepavyko prikalbinti merginų, kad išgertų nors truputį.
    Adolis, kaip prisislinko arčiau Stasikės, taip ir liko sėdėti visą vakarą. Jis ir pats gurkšnojo ir ją ragino, sulig kiekvienu stikliuku vis linksmėdamas. O jau išdidumo visai neliko. Plepėjo Adolis visokius niekus, krėtė šposus ir Stasikė pagalvojo, kad jis visai nėra toks išpuikėlis, kaip pradžioj pasirodė. Kai jo buvo tokia nuotaika, tai  buvo netgi įdomus. Nuo išgertos pipirinės iki pat vidurnakčio Adoliui užteko gero ūpo, o todėl ir visiems kitiems buvo linksma. Norėjosi dar pasiausti, paišdykauti, tačiau už mūrelio miegojo motina ir čia galustalėje užsnūdo  senasis Sokonas.
- Adoli, pavažinėk- šovė į galvą Stasikei ir Adolis tik dabar prisiminė, kad šiandien užgavėnių vakaras. Jis ir pats buvo žadėjęs  “paskrajoti” su savo Kaštanu, netgi žvangučius jam uždėjo, kaip ir pritinka tokiai progai.  Adolis mėgo pasivažinėti rogėmis, esant geram orui gerais keliais, tačiau šiandien buvo ypatingas vakaras ir ypatinga nuotaika, todėl ir ši pramoga turėjo būti puiki.
- Kaip gerai tu sugalvojai, Stasike- sutiko Adolis iš karto pakildamas iš užstalės. –Tuč tuojau renkitės, važiuosim –įsakmiai pareiškė jis.
Merginos kaip mat pasiruošė kelionei. Melanija užsigobė šilta skarele, o ant pečių užsimetė tėvo kailinukus.  Stasikė stipriai susisupo į savo didelę skarą ir abi išbėgo į gonkas. – Eisiu pažadinsiu mamą, kad užsisklęstų duris – susirūpino Melanija ir apsisukus nubėgo. Tuo metu Adolis atrišęs Kaštaną privažiavo paimti merginų.
- Ar jau pasiruošusios?- paklausė jis vos nulaikydamas besimuistantį, ilgai stovėjusį gyvulį.
- Žinoma, tik Melanija grįžo į trobą, tuoj ateis- atsiliepė Stasikė.
- Tada sėskitės greičiau- paragino Adolis nė truputėlio neatleisdamas vadelių. – Tik greičiau, nes Kaštanas nerimsta, kaip pasiutęs piestu stojasi.
- Sakyk, kur sėstis? – paklausė greitai prišokusi Stasikė.
- Sėsk čia- Adolis galva parodė šalia savęs . – Kur ta Melanija dingo? Ko neateina?- rūpinosi jis.
Stasikė įsikibusi rankom į sėdynę stryktelėjo viena koja ant pamynos ir staiga suabejojo:
- Ar bent tilpsime visi trys ant vienos sėdynės? – taip stovėdama paklausė ji . – Gal geriau ...
Kaip tik tuo momentu Kaštanas šoktelėjo į viršų , išsiręžė ir, pajutęs truputį laisvesnes vadeles, metėsi į priekį. Stasikė tik susvyravo ir,  neišlaikiusi lygsvaros, tiesiog įvirto į važelį. Paleidusi skarą ji rankomis griebėsi Adolio kelių , nuo jų atsispyrusi šiaip taip atsistojo ant kojų ir, prisilaikydama jo rankos, lekiant arkliui, visu svoriu drybtelėjo prie Adolio šono.
   Kol sulaikė arklį,  Adolis porą  ratų apsuko kieme ir tik didelių pastangų dėka vėl sustabdė Kaštaną prie gonkų.  Perpykęs jis kelis kartus skaudžiai suplakė gyvuliui per šonus vadelėmis. Kaskart, kai tik eržilas bandydavo šokti aukštyn, Adolis taip įtempdavo vadeles, kad  vargšui arkliui net putos krito iš nasrų. Adolis Kaštaną laikė iš visų jėgų, buvo sušilęs, o ant smilkinių pasirodė iššokusios gyslos.
  Melanija jau laukė.
- O, gyvatė- sukeikė grąsindamas. – Ar labai užsigavai?- paklausė pasisukdamas į Stasikę. – Juk aš sakiau, kad greičiau sėstumeisi.
- Kas atsitiko?- susirūpino Melanija irgi sėsdama į važelį.
- Mes gi jau pasivažinėjome ir daugiau nieko- jau juokėsi Stasikė iš naujo siausdamasi skarą. – Gerai dar, kad Adolis spėjo čia susisukti kieme, o tai kažin kur būtume atsidūrę.
- Ar tik nebus šalta su viena skara? Staiga susirūpino Adolis.
Stasikei atrodė, kad jai ne tik šilta, bet ir karšta ir, kad tos ugnelės, kuri degė jos viduje užteks visai nakčiai, ne tik šiam vakarui.
- Nė trupučio – užtikrino ji ir linksmai sušuko: - Važiuojam!
- Na, tada laikykitės- perspėjo Adolis ir sulyg tais žodžiais atleido vadeles. Tai bent buvo važiavimas. Jie skrido, ne važiavo. Skriejo kaip nuo kalno, net vėjas švilpė pro ausis.
Ilgai išstovėjęs Kaštanas pagaliau gavęs laisvę, lėkė neraginamas, tarsi kojom nesiekdamas žemės. Pro kaimą jie prašvilpė per keletą minučių, net Stasikė nespėjo išgirsti, ar dar groja  pas Gurnį armonika, ar ne. Ji tik pastebėjo, kad ten buvo šviesa languose. – Tur būt, kad negroja- pamanė ji . – Juk jau po vidurnakčio, šokti jau nebeleistų, greičiausiai kad visi jau išsiskirstė- mąstė ji patenkinta. – Žinoma, ir aš jau būčiau parėjusi, o dabar štai, kaip neišpasakytai smagu pasivažinėti. Kai sužinos rytoj Onikė, tai bus pavydo. Kaip viskas gerai išėjo, kad aš pasilikau pas Melaniją- džiaugėsi ji.