Kelionė į Vilnių


Petras seniai svajojo nuvežti ją į Vilnių. Į tą gražų, seną, dvasingą miestą. Kur tiesiog ore tvyro kažkokia neatskleista paslaptis, kuri be galo gundo, traukia ir vilioja. Į Vilnių, kurį jis pirmą kartą pažino būdamas šešiolikos, kuomet lankė draugą, gyvenusį pas tetą ir studijavusį šiame mieste. Jis ir dabar prisimena tą naktį, kai, tarsi labai seniai nesimatę, jiedu iki paryčių gėrė alų, vis išeidami parūkyti į žiburiais nušviestą Vilnių. Ir kai tada draugo pusseserė staiga apsivijo apie kaklą… Vilnius dar labiau sužibo. Dar labiau sužiburiavo daugiaaukščių langų šviesuliais… Tiesiog per odą skverbėsi ta šviesa iki pat gelmės, iki tavo esybės… atvilnijo iki Aukštaitijos vienkiemio rūkuose besiglaudžiančių pievų. Iki vienintelio žiburio tėviškės lange ir už jo beaudžiančios motinos silueto. Šaudyklė čiūžt į vieną pusę. Stukt, stukt du kartus skietas į standų audeklą, ir vėl šaudyklė – čiūžt.

Vėliau, čia besimokant jaunesniems broliams, teko jam ne kartą atvažiuoti alaus išgerti, merginų pašokdinti ar šiaip jaunatviškai pasilinksminti.
Dar vėliau į Vilnių Petras važinėdavo verslo reikalais. Tai buvo pradžių pradžia. Tuomet dar jis neturėjo nei mašinos, nei daug pinigų. Atvažiuodavo traukiniu. Eidavo į Radiją ir Televiziją Konarskio-49 susimokėti už savo verslo reklamą savaitei ar dviem į priekį.

Ir paskutinis „grįžimas“ į sostinę jau šiemet, įrašinėjant pasakų plokštelę vaikams. Darbas studijoje, vakarai senamiesčio kavinėse, viešbutis, ryte – vėl darbas. Visa tai leido Petrui iš arčiau prisiliesti prie šio paslaptingo ir nepakartojamo miesto. Taigi Vilnius tapo tarsi dar labiau savas, artimas. Ir Petras jautėsi didžiausiu jo žinovu. Vos ne šeimininku.

Tą šeštadienio rytą jiedu kartu išvyko į Vilnių. Tik pradėjus važiuoti, ji pareiškė, kad mašinoje neįmanoma sėdėti, nes labai karšta. Paprašyta nusirengti, atšovė, jog jai spręsti, kada būti apsirengus, o kada – ne. Bevažiuojant pakelėje stovėjo policininkai.
– Ar įjungtos šviesos? Greitis 40! – įsakmiai sukomandavo ji.
Petro – Vilniaus šeimininko – pojūtis geso. Noras parodyti besistatantį Vilnių – taip pat. Įvažiavus į miestą, Petrui tapo aišku, kad apsilankyti senamiestyje niekas nenorės. Ir Bernardinų kiemelio užkaborėliais vaikščioti taip pat, nes į lauko akmenų grindinį labai greitai galima nusilaužti bato kulniuką.

Petras muistėsi nesuvokdamas, kodėl jam tokius gražius jausmus – norą dalintis, džiaugtis – užvaldo kiti: baimė, nusivylimas, neapykanta. Noras pasislėpti. Noras išeiti... Jis nesuvokė, kad negali būti šeiminiku, nes jis pats jau jį turi. Vyriškis galvojo, kaip gera būtų dabar atsidurti Erlicko kavinėje, tarpe tų „draugų“, kuriems jis galėtų atsiverti, išsilieti. Tarpe tų, kurie tokie panašūs į jį patį. Atsidurti ten, kur tvyro laisvė. Laisvė, kai tavęs negali pasiekti jokie nurodymai. Kai tu esi Šeimininkas. Šeimininkas savo laiko, savo veiksmų, savo nuotaikų… Kai tu gali juoktis tada, kai tau to norisi, ir verkti, kai verkiasi. Ir niekas iš tavęs nepasijuoks, nepasmerks. Greičiau užjaus, padės. O paskui vaikščios visi kartu iki paryčių po senamiestį, Vilniaus senamiestį... Visi kartu – seni pažįstami ir tik šįvakar susitikę… Juoksis, kvatos, verks... Kažkas ant akmeninio grindinio nusilauš kulniuką ir nuo to visiems bus tik dar linksmiau. Kažkas įvynios jį į surastą gražią dovanų dėžutę ir nešios po senamiestį su palyda tarsi laidotuvių procesija. Pirmoji eisenoje šlubčios ta nelaimingoji be kulniuko. Verks balsu, visi giedos giesmes. O širdys džiaugsis didžioj palaimoj nuo buvimo kartu, nuo meilės vieni kitiems ir Vilniui. Svajingam, paslaptingam, nepakartojamam ir vieninteliam Vilniui...