Tarp pilkumos žalių salų mažai,
daigai asfalto žievę skelia,
greit pienių geltoni žiedai
pavasario pasveikins saulę.
Betoninių trobų miške
veiksmai iš forte slenka į piano,
namo sugrįžta žmonės vakare,
čia miega, miršta, mylisi, gyvena.
Nakties simfonijos garsai
pratrūksta kačių serenadom,
sumirga baimės atšvaitai –
namų akis tamsa užspaudžia.
Šilta pavasario dulksna
rasos lašais skaidriais pavirsta,
pro debesų kraštus droviai
mėnulis šypsosi išblyškęs.
Iš tolimų kraštų būriais
kovai parskrenda paryčiais,
antenos, medžiai ir šlapi stogai
visur pilni juodais taškais.
Pirmi pavasario šaukliai –
grįžimo lūkesčių viltis,
ir nesvarbu, kad jie juodi,
šie paukščiai mūsų sulaukti.
Nereikia rūmų prabangių,
fantastiškai gražių pilių,
namai, kuriuose gyveni,
tau lieka brangūs ir šilti.