- Pyksti, Pranuci?
    - Nežinau, Vidini. Reikėtų pykti, bet manau, kad arba reikia palauki ir vėliau pykti arba atsisakyti pykčio, nes dabar to daryti neleidžia protas. Nenoriu tau pakenkti. Kad ir koks bebūtum, vis tiek geriau, kad esi. Tu kada nors skaitei Aleksandro Solženycino apsakymą  „Viena Ivano Denisovičiaus diena“?
    - Neteko. Vis ruošiausi, ruošiausi, kol noras praėjo.
    - Aš irgi neskaičiau, bet, matyt, kad nedaug ta Ivano Denisovičiaus diena verta. Maniau, kad tai romanas, knyga, bent apysaka, o pasirodo, kad tą jo diena į apsakymą sutilpo. Savo dienoms irgi galėčiau parašyti po apsakymą, o kai kurioms jų prireiktų neplonų knygų. Kad ir ši, sausio vidurio diena.
    - Taip. Tai puiki diena. O! regis, jau vėjelis papučia, – žvilgterėjęs pro langą pakėlė balsą Vidinis: - žiūrėk, kaip gražiai suplevėsavo vėliava. Ramybėje net vėliavos praranda savo paskirtį - aptingsta lyg sudžiaustyti skalbiniai. O šit dabar visai kitas  vaizdas. Na ateik, pasidžiauk...
    - Ačiū. Džiaugsmo ir taip pilna širdis, kad jau daugiau netelpa. Labai norėčiau suprasti kas tave, Vidini, privertė tokiam eksperimentui?        
  Abu gerai žinojome apie ką kalbame. Krūtinę peršėjo ir turbūt labiausiai dėl to, jog ilgą laiką tyliai džiaugiausi, kad nors senatvėje, bet vis tik atkuto bacila, kuria buvau užsikrėtęs dar vaikystėje. Paskui, praėjus paauglystei, ji išnyko ir netgi atmintis apie ją pradingo. Dabar vėl kažkaip ne tyčia, visai to nepastebėdamas, lengva ranka ėmiau popierių ir nesunkiai ant jo atsirasdavo eilėraščių posmai. Jie atrodė ne lyg gabalėliai dangaus, apglostyti ar gal net nuglūdinti visų šventųjų ir palikti mano sieloje, kad juos džiaugsmingai atiduočiau savo pasaulio žmonėms. Džiaugiausi tokiu gebėjimu, jis mane artino prie bažnyčios, Biblijos, Dievo. Atsiminiau vaikystėje išmoktus poterius ir šluosčiau dulkes nuo dangaus sūnų ir dukterų paveikslų.
    Dabar laukiau, ką pasakys Vidinis. Klausimas atrodė labai konstruktyvus ir reikalingas. Girdėjome, kaip tiksi šuoliukais  šokinėjanti stalinio laikrodžio rodyklė, skaičiuodama sekundes.
    - Visą laiką laukiau šio pokalbio ir nemokėjau įsivaizduoti, kaip jis atrodys. Aš irgi šluosčiau dulkes nuo šventųjų paveikslų ir prašiau, kad jie man padėtų išsinarplioti, susivokti. Blogiausia, kad tos poezijos siuntos, kurias gaudavai sąmonėje nuo manęs, jos, deja, deja ne kažin kokios kokybės.
    - Ką reiškia tavo „deja, deja“?
    - Kalbu apie poezijos kokybę Tai dažniau mokinuko paeiliavimai. Geresniu atveju juos galima prilyginti ruošiniams, iš kurių, patekus jiems į meistro rankas, galima išskobti vertus meno dalykus, tačiau tokie, kokie jie dabar - jie neateis į meno galerijas. Poezijos šiuose paeiliavimuose nedaug. Manau, kad tai, palyginus su Aleksandro Solženycino apsakymu „Viena Ivano Denisovičiaus diena“ yra žymiai menkesnės vertės kūryba.
    - Bet gi mes to apsakymo neskaitę.
    - Užtat kiti jį skaitė, vertė į daug kalbų ir platino po pasaulį. Nors irgi ne dėl meninės vertės.
    Nežinojau, kaip toliau tęsti pašnekesį, nes daiktas, kuri reikėjo apžioti, man buvo per didelis ir nepažįstamas, o burna irgi neatrodė, kad gali jį priimti.
    - Gaila, kad neturi špagos. Būtų graži proga sukryžiuoti jas dvikovai. O po jos jau ir - laidotuvės.  Šklėriuose jų sumažėję, kadangi jau išskinti ir seniai, bet tai būtų pirmas toks lavonas – persmeigtas iki  špagos rankenų.
    - Turbūt, - nesupyko Vidinis: - Aš Tau tą leisčiau, Pranuci, padaryti. Ir galbūt apsidžiaugčiau žinodamas, kad toks lavonas atsiras.
    - Tu ką čia dabar? Žegnokis. Pirma apsiplauk savo nuodėmes, o paskui gundyki kitus nusidėti – pasakiau Vidiniui. - Irgi muškietininkas! Pažiūrėk į veidrodį. Ech, Vidini! Vidini!.. Piktas esu, bet vis tiek gaila tavęs, - kalbėjau jausdamas, kad tokioje dvikovoje net jo mirtis reikštų pergalę. Man dar nebuvo laiko ilgiau pamąstyti, iš kur ir kodėl jo galvoje atsiradusi tokio eksperimento idėja, bet taip pat  jaučiau, kad nepaisant kaip jis besibaigtų, jau yra ir išliks tai, kas verčia ir ilgai dar protą vers suvokti naujos būties pasireiškimus visuomenėje.  
    -  Taip, Pranuci, tu man visuomet buvai palankus, bet yra man svarbi patarlė. Ją gerai atsimenu, o kad  neužmirščiau, tai per dieną bent du kartus pasikartoju:  GERIAU PAKLAUSYTI PROTINGO ŽMOGAS BARIMO, NEKAIP KVAILO PAGYRIMO. Turiu žmogų, kuris man mielesnis net būdamas piktas, net tuomet, kai bara mane, negu pagyrimus sakantis kvailys. Tačiau tuomet tuoj pat atsišaukia kita patarlė, kad, girdi, VOGTU ARLIU TIK KALĖJIMAN NUVAŽIUOSI. Labai stengiausi nevogti, bet rodos, kad  šios nuodėmės neišvengiau.
    - Seni žmonės visuomet sakydavo, kad kuomet „rodosi“, reikia persižegnoti. Padeda.
    - Ačiū. Gal atsimeni, Pranuci, kartais minėdavau Medžio pavardę, - pasakė Vidinis ir, kilstelėjęs balsą: - Ne, ne! Apie tai kalbėti dar anksti. Reikia susikaupti, pasiaiškinti pačiam, o jau tuomet... jeigu dar liks laiko. - Pakėlė akis į mane: - Ėgi, kaip ten, Vidini? - paklausė ir nesipriešindamas pradėjau deklamuoti:
                Mažyčiai  aitvarai po sielą sklando
                Bažnyčias pakelia.
                Net dangų.
    - Nepyk, vežėjau. Padėtis kritiškesnė, negu manai. Atsiradusio teleportacijos proceso nesugebu suvaldyti ir yra kaip yra.  O toliau juk taip:
                Vienas parodo, iš kur saulė teka,
                Išbudina, kad rytas nepalikt akių tamsoj.
                Kitas vėl šypsosi -kam kojos,
                Jeigu jas paramstau lazdom?
    -Taip, vogtu arkliu tik kalėjiman nuvažiuosi. Tu, Vidini, vogi iš manęs eilėraštį. Tiesiog iš galvos, ką  tik atėjusį.
    - Lygiai tą pat galiu pasakyti ir aš: pavogei, Pranuci, iš manęs naujausią kūrinį, -neskubėdamas nesmagiai kalbėjo Vidinis ir prašė pabandyti suprasti, kodėl buvo išėjęs iš karietos: - Man norėjosi nuotoliu atsiskirti ir sunaikinti gebėjimą  teleportuoti savo kūrybą. Atrodė, kad tai tinkamiausia priemonė tokiam tikslui pasiekti. Dabar jau žinau, kad nežinau, kaip tai padaryti. Teleportacijai nuotolis poveikio nedaro. Kita vertus, nesuvokiu, kaip ją valdyti. Užtenka atsiminti, kad tu kažkur esi, kad man būtų smagu paskaityti tau savo eilėraštį, kaip – šast! ir jis jau  pas tave. Jaučiu, kad šis procesas susietas  su atmintimi ir arba reikėtų nieko neatsiminti, atsiduoti amnezijai, arba teks ir toliau prievartauti užgriozdinant tavo smegenis velnias žino kuo.  
    Vidinis kalbėjo ne kartą jo apmąstytais žodžiais, tačiau negalėčiau pasakyti, kad juos suvokiau taip, kaip reikėję suvokti, tačiau vienu metu jį nutraukiau ir:  
    - Nepyk, Pelėda, - pasakiau pats sau, - lig šios dienos dar vis nuoširdžiai maniau, kad esi poetas, o ir dabar sunku atsikratyti tokios  minties, bet...
    Jausdamas neįprasta lengvumą kojose, rankose, visame kūne, pasiėmiau pakabintą  erdvėje špagą ir ištraukiau iš makščių.
    - Šiaip ar taip, o vieną lavoną turėsime ir be įvykusios dvikovos. Tai poeto Pelėdos lavoną. Ilsėkis, nelaimingas apsimetėli, net nepaieškojęs savo uokso.
    - Šaunu. Vienas už visus, visi už vieną. Padėk Dieve! - nepakildamas iš vietos pasakė Vidinis.
    - Še, pasiimk, Vidini. Kas tavo- tavo. Nuo šios akimirkos manykime, kad poetas Pelėda nukautas, - pasmeigiau kelis popieriaus lapelius su parašytais eilėraščiais ir, paduodamas juos špagos smaigaliu, pakartojau:
    - Kas tavo- tavo. Pasiimk, Vidini.
    - Labai norėčiau, kad taip atsitiktų. Todėl ir sakau: padėk Dieve. Bet ar padės?. – paklausė ir:
              Tiek aitvarų, kad  Dieve! Dieve!..
              Net atsidusęs supranti:
              Kuomet pasaulį vaikštai  širdimi-
              Netikras jis.
      
    Nutilo, o po neilgos pauzės:
    - Ko lauki? Užbaik, - pasakė ir aš:
                Kaip Kristus prikalta ji vinimis,
                Bet paprašyk!... ir aitvarai
                Parneš su kryžium ją,
                Tik būk su jais,  
                Tik jais tikėk...

    - Ką?  Manai, kad nenukoviau?
    -Pavargstu. Labai, Pranuci, pavargstu, bet juk kažkas reikia daryti, kad taip nebūtų, bet ką daryti? Kaip? Ačiū Dievui, kad šis poetas dar tik tavo dausose siautėja. Kas gali garantuoti, kad jis neįsirangys su uoksu ir kitose galvos? Kas?