Tukas sustingo, tūptelėjo ir prigludo prie žemės. Jis pamatė taksę Doris, kuri taip pat valandėlei sustojo ir pradėjo ilgesingai uostyti orą. Matyt, ir jai patinka Tukas. Jie ilgai žaidė, o aš įkalbėjau Doris šeimininkę paleisti taksę nuo pavadėlio... Padariau didžiulę klaidą. Gaudėme ją visą pusvalandį...

Tuko požiūris

– Ou, pamačiau Doris ir kažkas atsitiko mano letenoms. Reikėjo pritūpti ir atsikvėpti.
Doris taip pat pritūpė. Nejaugi jai patinku?
– Ar čia tu? – paklausiau jos akimis ir pajudinau nosį, nors buvau visai tikras, kad tai – ji...
– Tai aš. Išėjau pakvėpuoti grynu oru. Jauti, kaip viskas kvepia? – paklausė ji ir koketiškai pamosavo uodega. Aš jai taip pat atsakiau džiugiu uodegos mostu.
– Jaučiu... tavo ausytę, – pakuždėjau jai į ausį.
– Au, atstok... Geriau pagauk! – šūktelėjo Doris ir pasileido bėgti. Pavadėlis jai labai trukdė. Kartais mano šeimininkė pasielgia išmintingai. Ji paprašė Doris šeimininkę paleisti ją nuo pavadėlio. Na, pamaniau, dabar padūksim... Bet staiga atsitiko keistas dalykas: kai tik Doris paleido nuo pavadėlio, ji pradėjo lakstyti po pievą ir loti ant skraidančių paukščių. Iš pradžių ji lojo ant balandžių, vėliau ant varnų, o galiausiai susidomėjo krūmuose tupinčiais žvirbliais.
– Doris, palauk! – amtelėjau porą kartų, bet kur tau. Ji nė negirdėjo manęs.
Aš nutariau palaukti. Maniau, palakstys truputėlį ir vėl galėsime žaisti. Bet kur tau! Ji toliau lakstė ir net neprisiminė, kad aš kantriai jos laukiu... Bandžiau lakstyti kartu su ja, tačiau po kurio laiko sustojau, nes tai pasirodė labai kvaila.
Doris lojo vis smarkiau ir galiausiai užkimo. Labai nusivyliau: jai žvirbliai mielesni už mano nuoširdžią draugystę.