Kartą Jonas išvažiavo į miesto krautuvę. Na, tai buvo vienas iš jo tokių retų pasirodymų mieste. Lig šiolei gyvenęs tolimo kaimo vienkiemyje, tiek ir buvo tematęs... Žiūrėk, į artimiausią kaimo krautuvėlę numynęs dviračiu, nugriebdavo kokį duonos puspentį, sviesto šmotą, ką nors dar mėsiško, tai vat pasturgalį ar šiaip kas gardžiau išrodydavo, ir tiek pakakdavo. Dar Jonas turėjo silpnybę plikytiems pyragėliams su saldžiarūgščia grietinėle.
– Šiandien per pietus turėtų pristatyt! – patikslino krautuvės viršininkė.
Ir kaip visada Jonas užšoko ant dviračio balnelio ir numynė per kaimą. Visi pylimo šunys pasileido iš paskos, skalijo terbą užuosdami ir lindo po priekiniu ratu. Tai Jonas gavo gintis spirdamas. Ir jei ne pylime išraustos kurmių duobės bei sunkiai valdomos dviračio rankenos, būtų laimingai ir grįžęs... Bet gi vienas šuo, stipriai įsidrąsines, kabino į kelnių kišką, ir Jonas gindamasis nesuvaldė vairo. Anas susisuko, ir Jonas aukštėlninkas per dviratį nunėrė stačia galva į pakalnės nendryną.
Visos terbos išbiro, o pats ligi pusės į kanalą įkrito.
Išlipęs žaliūkus nusirinko, vandenį iš batų išsipylė ir stovi šlapias. Šunys viską išskyrus duoną suėdė! Ją apkramtė ir paliko tysoti žolėje, o patys pabėgo.
– Ėch... – Jonas subraukė pirštais užkritusius plaukus. – Tai ką dabar valgysiu? – nusiminė. – Su kuo važiuosiu?
Atsistojęs patapšnojo per šlapias kinkas, nusausino kiek ir, susirinkęs terbas, patraukė atgal į miestą be dviračio.
– Ar pyragėlių jau atvežė? Sakėt, kad per pietus bus.
– R0t!... Ar girdi?.. Parnešk tą dėžę, – viršininkė šūktelėjo pardavėjai sandėlyje, – plikytų...
Pirmiau išlindo dėžė, o vėliau ir Rūta. Maža, plačiaklubė, bitutės talija, plaukai išsidraikstę, rausvi... Gražaus stoto mergelė, – pagalvojo Jonas.
– Ar šitų? – ji parodė.
Rūta pažvelgė į prie prekystalio stovintį Joną. Tvirtas, plačiapetis, juodų plaukų kuokštu ant kaktos, skruostai raudoni, dega... ir visas šlapias.
– Kiek imsit?
– Kiek pasverti? – pakartojo.
– Kokias tris saujas man... galima ir keturias, – persigalvojo Jonas, pastebėjęs kai ką Rūtos rankoje bei ant saldžiarūgščių lūpų.
Kitą dieną Jonas vėl išėjo į miestą, bet ne į krautuvę. Į kiną.
Bežiūrėdami kiną, vienas kito rankoje laikė... plikytus pyragaičius! Na, kol suvalgė. Vėliau jie abu įsimylėjo, ir Rūta parėjo pas Joną gyvent.
Tai dabar čia reiktų ginčytis: ar Jonui meilė atėjo per skrandį, ar meilė tarp jų gimė todėl, kad jie abu mėgo pyragėlius?

– Ėt!... Ką jau čia, tiek to! Svarbiausia, kad pyragėliai nesibaigtų!