Tau klaupiuos ir tau aukoju,
tau aukoju savo širdį, Dieve,
atskleidžiu tai, ko atskleisti nedera,
ar tiki tu taip, kaip tikime mes?..

Neskaitau aš poterių, nemoku jų nė vieno,
aš bemokslis, Dieve, ar pasigailėsi?
Tau meldžiuos sava kalba,
ašaras matai gi, ar matai?

Nebausk manes, jeigu aš toks,
nenoriu būt kitoks...
Nenoriu eit slidžiais keliais ir vis parklupt,
aš gyvenu su tavimi ir tuo tikiu.

Nebegaliu daugiau be tavo žodžio nebylaus,
kodėl tu toks žiaurus ir man neatsiunti šviesos?
Aš tamsą tik regiu per amžinybės grotas,
tegul pasiima dangus mane, nes kęsti nebenoriu.