Negalvok, kad jau baigta, jei šaltis, vienatvė ar gruodas.
Net jei nemigos baltos užlieja mintis tarsi rūkas,
Jei tyloj įklimpai, pamiršai kur esi, rojaus sodas
Užsidaro, tik vartai ant vyrių dar supas

Tol, kol iššaukia klyksmą, apatiją, žodį,
Kur neištartas metų metus iškabėjo tarp mūsų.
Kol pajusi - likai iki nerimo nuogas
Pasiklydusiu mano žvilgsniu tarsi baramas, mušamas...

Iš tiesų - vagiliauju tave. Plagijuoju nuo veido,
Silueto eilėraščius, prozą, dienoraščio įrašus.
Ir mąstau - jeigu kartais pavyktų išleisti,
Atiduoti savim stipriai įrištus.

Negalvok, kad jau gruodas, kad baigta, kad šaltis, vienatvė,
Kad jaustukai ir raidės išėjo, per petį nusviestas „kodėl“,
Kad vėl miestas paklydo, išbėgo rajonais ir gatvėm,
Nes tylom, nejučia, bet vis viena dar aš tave M.