Ech ta daina,
jokio garso, tyla
nebyliai persmelkia juos,
neatpažįstamai klausia tiesos,
nors nemato tikrosios naudos.

Taip ji lieka kraujuoti
silpna, o kodėl gi šalia,
nieko nėra praskrendančio,
tuo pačiu traukiniu krebžda
mints nebaigta.

Viskas tik sukasi ir šokinėja,
vėjas tau suprastėja
ir išmeta staigiai į niekur,
aplinkui negyvos tik varnos,
dar primena žvilgsnis šiurpus.

Tau žodis saldus,
sudužo stiklainis,
einu per šukes,
ir pėdos raudonos,
lyg seka mane
tas šešėlis,
ar tikra?
Ar gali taip būti?