Dvynukės Odi ir Do kalbasi apie lėlę Mirtą.
- Osese, okaip otu omanai: oar oMirta ogalėjo onukirpti oman oplaukus okol oaš omiegojau?
- Dnežinau, dman datrodo, dkad dMirta dneturi drankų.
(kalba netaisyta)
- Otikrai?
- Dtaip.
(hm, turbūt ji ir negali būti pataisyta, nes tooookio lygio defektai tvarkomi tik valstybės nutarimu, po visuotinio piliečių referendumo)
- Obet okodėl?
- Dtodėl, dkad dkatafalkas dpervažiavo djas dir djai dteko datlkikti drankų dpašalinimo doperaciją.
- Omeluoji.
- Dne.
- Omama osakė, okad olėlėm orankų oneoperuoja, okai otu oman omėginai opaaiškinti, okad oMirta onusikando oausis oir ojai oreikėjo ojas oištraukti oiš oskrandžio oir oprisiūti oatgal.
(po šių žodžių Do labai rimtai susimąsto ir galiausiai taria:)
- Ddurna dta dMirta.
- Oo okodel?
- Dtik ddurniai dausis dkandžiojas.
- One otik. Odailininkai odar.
- Dtu dirgi ddurnė.
- Oo okodėl?
- Ddurniai ddaug dklausinėja, dnes dnieko dnežino.
(Dieve, jeigu tik mokėčiau piešti, nutapyčiau Odi veido išraišką, kai ji visiškai nesusigaudo, kas vyksta. Štai dabar, rodos, net girdėti, kaip jos smegenėlės tarška mėgindamos suvokti, ką jai pasakė Do.)
- Oee.
- Ddurne.
- Oneee.
- Dtu ddurnė.
(Lėlė Mirta, nebeapsikentusi seserų ginčo, atsistoja.)
- Nu ir paėmiau aš tuos tavo plaukus. Nu ir nukirpau. Nu ir sėdi dabar kaip ooooožka be ooooro. Durnės abidvi. Durnės.

Išėjo Mirta, išsinešė Odi plaukus ir liko sesės nesupratusios, kodėl tuos plaukus nukirpo. Tebesėdi ir dabar jos savo kambaryje žiūrėdamos į tuščią Mirtos kėdę. Sėdi ir žiūri, kaip dvi durnės.