Geltona liemenėlė
Radijas ilgai nenorėjo groti. Sėdėjau ir bandžiau surasti savo mėgiamą stotį, bet jos nebuvo, kaip dar nebuvo ir tavęs. O vienam - liūdna... Nežinojau, ką daryti, ką sakyti, ar pagaliau: kaip besielgti. Laukiau, o tyliai šiurkštus FM bangų garsas trikdė mano mintis.
Pagaliau pasirodei tu: išbalusi, susivėlusi (beje, pro tavo palaidinukės iškirptę matėsi geltona liemenėlė, kuri erzino mano vyriškas akis.). Prisiminęs visus girtų senelių ir apkaušusių dėdžių pamokymus nurijau žodžius, kurių karčiai saldus skonis jau buvo juntamas...
Bučiuojantis jutau, jog tavo lūpos buvo pernelyg išteptos lūpdažiais – visus juos aš suvalgiau. Ar tau negaila manęs? Ir kalba buvo kvaila... Tu pasakojai apie savo draugę, kuri bando mesti svorį, o man tai nė kiek nerūpėjo. Bet tada aš užuodžiau tavo kvepalus. Nemeluosiu, man jie patiko - tu mano akyse virtai vandeniu... Ir ta geltona liemenėlė man tapo lyg mįslė, užduotis, kurią norėjau nuplėšti ir pasinerti. Juokiausi, kai man kelio nepastojo nei mamų mokymai, nei keliaraiščiai, nei kūno spalvos pėdkelnės...
Žodžiu...
Kaip sako vienkartiniai bulvarinių skaitalų romanistai, tąkart žemė nepajudėjo. O gaila - aš taip norėjau. Buvo tik vienas, monotoniškai ilgas (gal net per daug?) plaukimas, sustabdomas dievui tikriausiai labai juokingai atrodančių mūsų kūnų...
Kai išlydėjau tave, tu vis dar buvai su manim.
Radijas nebegrojo išvis. Paskendau tyloje ir tuo, kas joje dainavo apie tave. O ant lovos mano numesta gulėjo tavo geltona liemenėlė...