Aš vėl šiąnakt kritau: užsimerkiau ir mačiau, kaip mano diena lyg krištolinė vaza tingiai nuslydo nuo viršutinės lentynos ir ilgai smigo bedugnėn, kur suskilo į tūkstančius lotusų. Šie sudygo, suvešėjo, augdami apraizgė mano mintis, palikdami neįžengiamą tamsą: ji kaip smėlis girgžda po kojom - aš po ja, joje ir savyje. Švininiais batais čiuoždamas naujai pilku ledu bandau sugaudyti iš jos artumo gimusius kranklius, nukarpyti jiems po vieną sparną ir paversti bežadžiais kurmiais, bet šie nepasiduoda – paslystu nuo jų skleidžiamo juodo tyrumo, žnektelėdamas išmušu nesibaigiančią kiaurymę lede. Mano laikas vandeniu virstantis bėga į ją – nebūtin. Jo paliktas tiksėjimas pasaulį suskaldo. Šukės susminga į krūtinę – sapnas įeina:
Girdžiu balsą ir įsakmų jo toną, bet delnai tušti: nei gofero medžių, nei dervos, nei žinojimo. Nes esu vienas... Supratau jo žodžius, bet neįstengiu jų vykdyti: žvėrys manęs bijo, Šemas, Hamas ir Lafetas paliko spjovę į veidą; esu lyg narve, kurio negaliu atidaryti, lyg amžinajame rate, kur beprasmiškai ieškau pabaigos...
Lyja – rūbai šlapi, ir atrodo, jog tas šaltas vanduo mažytėmis vabalėlių kojomis skverbiasi į mano gyvastį... Bandau laiką skaičiuoti: vienas... du... trys... Tačiau iškart balsas pavirsta niekam nežinomais dieviškais algoritmais, ir reikia pradėti iš naujo – skaudžiai gelia, bet ašarų nebėra, tik vanduo...
Iš gelmių sunkiasi, tvaska, išsilieja purvini, dvokiantys vandenys - juos atskiedžia lietumi. O žmonės nesupranta,  džiaugiasi ir krykštauja statydami malūnus ir leisdami aitvarus. Noriu  sušukti, kad užuot ir toliau linksminęsi bėgtų į aukštumas arba statytųsi laivus, bet lietus pavagia mano žodžių garsą. Ir juokiasi iš manęs dievas pavirtęs alachais, šyvomis, jahvėmis, praamžiais, amonais, anumis ir dzeusais... Aš – elektroninis žaisliukas, kuris tuoj suges nuo vandens, jų rankose... Ir maigo mane nepasidalydami, šaipydamiesi ir šokdami – kažkodėl apkarto jų ambrozija... Jos keturesdiašimt lašų krenta į žemę...
Nespėjau pamatyti, iš kurio dievo pavidalo akių išskrido dvylika arų – jie šiurkščiai mane sučiupę nunešė žemyn, kur su vandeniu jau kilo ir panika... Aš stovėjau, o visi bėgo pro mane lyg kelių mėnesių dvasią... Norėjau iššvokšti: ar aš jums nesakiau, bet prisiminiau, kad mano žodžiai nuskendo lietuj – neberadau jų...
Kiekvienoje gatvėje, visuose kiemuose buvo palikta po irklą, rąstą ar burės gabalėlį, bet žmonės per itin didelę savo tuštybę jų nematė, tik bėgo: klupdami vandenyje, patys nežinodami kur, o aš ėjau, rinkau juos ir dėjau į vieną didžiulę krūvą, kuriai tereiktų vienos žiežirbos ir ant jos galėtų sudeginti visas dar nenusidėjusias mergeles, galilėjus, žanas dark ir vaidilas – tačiau jų nebebuvo... Išėjo dar prieš lietų...
Lyg niūrus arklio kanopų kaukšėjimas pro mane praslinko dar viena devynias amžinybes trukusi akimirka ir aplinkui jau nieko nebebuvo, tik aš, vanduo, ir keistai įnoringa dievo puota – norėdamas dar labiau mane įbauginti jis išjungė paskutiniąsias šviesas, bet mano širdy jau niekam nebebuvo vietos: nei pirmajai meilei, nei ilgesiui, nei tikėjimui, nei kančiai – ji neskubėdama virto vandeniu, taip užkrėsdama kiekvieną mano ląstelę. Ir aš tapau pragaišties jūros dalimi, kuri lyg didelis sūkurys ėmė greitais suktis įtraukdama viską (juk ir dievui reikia iš naujo susikurti...)...
Pajaučiau, kaip sapno vanduo susijungė su mano laiku, įšalo lede ir kentė švininių batų svorį, kaskart skaudžiai apkurtinantį... Jie nebeslydo, sugaudė visus kranklius, dengusius saulės šviesą, pavertė juos  kregždėm – ledas ištirpo, išplovė lotusų šaknis: šie ėmė mąžti ir nykti, leisdami naujai dienai, į kurią kažkas vėl nelauktai pasibeldė, užgimti...