Dar gruodis, bet jo nebus
Kaip ir manęs spalvotoj knygoj.
Bedvasis vėjas taip į langą bels
Lyg pranašas, atklydęs iš tolybių.

Tavo pasaulis verks manęs,
Nors niekada nerado manyje platybių.
Aš pasiilgstu tik rudens,
Jis niekada nebuvo nuo manęs nuklydęs.

Beprasmiškai glaudžiuosi prie tavęs,
Prie mūsų meilės rudeninės.
Nors gruodis, bet dangus vis verks,
Lyg būtų mano vardas žemėj išsitrynęs.

Aš tik einu ieškot platybių,
Spalvų, tavęs, rudens.
Tu pats mane šioj žemėje ištrynei,
Tiktai neverk – gyvenk...