Kartais laikas karžygiu virsta:
Nužudytos sekundės byra tarp pirštų,
Delnuose valanda vos alsuoja
Ir užgęsta, neįkvėpus rytojaus.
       Kartais laikas be kovos pasiduoda:
       Kai senolė vyšnia gale sodo
       Viena iš pirmų sunokina vaisių,
       Nors myriop ne vienas ją buvo nuteisęs.
Kartais laikas į nelaisvę uždaro
Dienas, nepaskelbęs joms karo.
Ar sugebės Vienatvė išbūti
Lig gyvenimo galo vienutėj?
       Kartais laikas savęs neskaičiuoja
       (dalinasi ir netgi– aukojas):
       Pralaimėjęs metus – pelno pergalės šlovę
       Ir neslegia laurų vainikas pečių
       Būry artimųjų, bičiulių, draugų...