Rytas nepriminė to, ką galima pavadinti sėkme. Kvietimas į direktoriaus kabinetą kėlė jaudulį ir kažkokį netikrumo jausmą. Sėdęs į teleporto kabiną supratau, kad nerimas negimsta be pagrindo. Tiesa paaiškėjo vos po kelių minučių. Atsidūręs ant raudono kilimėlio (ir kodėlgi visuomet viršininkų kabinetuose jie yra tokios spalvos?) išvydau rūškaną šefo veidą. Žmogysta, kuris niekada man nesukėlė džiaugsmo ir pasitenkinimo, sėdėjo prie popieriais ir virtualiomis laikmenomis apkrauto stalo. Vos tik atlapojau patalpos duris, jo akys įsmigo į nepatiklią mano figūrą.
- Labas rytas, - sumurmėjau kiek įmanoma drąsiau.
- Sveikas, Ernestai, - direktorius prašneko kiek įmanoma ramesniu tonu, nors pastebėjau, kad šis žmogus visgi dėl kažko jaudinasi.
Paskui vadovas patogiau įsitaisęs savo krėsle pridūrė:
- Noriu su jumis pasikalbėti.
Pokalbiai su viršininku man nekėlė susižavėjimo netgi visiškai kitoje, ne darbinėje aplinkoje, tarkim, alaus bare. Niekaip nesugebėdavau įveikti tos sienos, skiriančios pavaldinį ir šefą. Dabar irgi panašiai jaučiausi, nors slapčia tikėjausi, kad tolimesnis bendravimas nebus didelė kankynė. Tačiau...
- Jūs esate nuo šiol atleistas.
Direktorius Tai pasakė ramiu tonu. Aš ne iš karto suvokiau sakinio esmę, todėl paklausiau, įsirėmęs į sieną:
- Kodėl?
- Dėl dviejų priežasčių. Viena - vyksta mūsų įstaigos optimizacija. Mes negalime išlaikyti šitiek savo darbuotojų, nes mažai klientų. Antra - robotai visuomet buvo našesni už patį darbščiausią žmogų. Be to, jiems nereikia mokėti algos. Tave pakeis robotas.
Ši žinia mane pribloškė. Likti be pajamų šaltinio man reiškė pabaigą. Darbą visuomet branginau, net ir nemėgstamą. Apskritai dabar iš ties sunku buvo susirasti užsiėmimą už kurį mokėtų padorius pinigus, nes visas darbo vietas užėmė sparčiai gaminami robotai. Jie patikimai krovė turtus tiems, kas vadovavo įmonėms ir įstaigoms.
- Betgi mūsų mokykloje dar yra mokinių ir netikiu, kad kokiai nors dažnai gendančiai geležinei dėžei pasiseks daugmaž sėkmingai dėstyti pamokas. - pamėginau prieštarauti, griebdamasis tarsi skęstantysis vienintelio šiaudo.
Deja, direktorius buvo negailestingas, nors pamėgino savaip paguosti:
- Dar galėsi padirbėti iki ateinančių švenčių. Po jų bus ilgos atostogos. Manau, kad per tą laiką suspėsi pakeisti kvalifikaciją ir tiesiog susirasti naują darbą. Visgi nemanau, kad mokytojo pareigos yra perspektyvios. Pripažink, tau niekada nesisekė idealiai organizuoti pamokas. Tu darei daugybę klaidų...
Tolimesnė šneka priminė kažkokį monologą, kuris manes visai neguodė. Naujiena, kad jau po kelių dienų reiks gyventi be skatiko, mane varė į neviltį. Tiesa, jau anksčiau girdėjau, kad žadamos nemenkos permainos, o kai kurios mokyklos bus tiesiog uždarytos. Gimstamumas mūsų planetoje katastrofiškai sumažėjo. Pavyzdžiui, į tą įstaigą, kurioje buvau, susirinkdavo trečdalis visos planetos mokinių. Daugelis jų atvykdavo į vietą teleportais. Nors šito darbo ne itin mėgau, bet tą akimirką, kai direktorius paskelbė savo verdiktą, visgi ėmiau mąstyti. Keista, bet mintys nebuvo sustojusios, sukaustytos nevilties. Aš konstatavau faktą: gaila, bet čia nebuvo itin blogai...
- O ką daryti šiandien? - pasiteiravau viršininko.
- Ruoškis pamokoms. Vakar Otas Laberis išėjo iš darbo. Reikia laikinai jį pavaduoti.
Direktoriui norėjau tiesiai išrėžti: "o kur jūsų robotai?", tačiau nutylėjau žvelgdamas į pro kabineto langus regimą pilką dangų, nors galvoje jau kaip reikiant kunkuliavo būsimo bedarbio mintys.
Atsisveikinęs su darbdaviu lėtai nukulniavau į mokytojų kambarį. Žvilgterėjęs į stende kabantį pamokų tvarkaraštį pastebėjau, kad šiandien bus penkios pamokos, kurioms kaip reikiant pasirengti nebebuvo laiko.
Kambarys buvo tuščias. Viduje nė vieno kolegos, kurie per pertrauką dažniausiai siurbčiodavo kavą ir garsiai pliurpdavo apie šį ir bei tą. Dabar čia vyravo tyla, kurią trikdė tik iš koridoriaus galo sklidantis šurmulys.
Aš kurį laiką dar likau stovėti prie stendo susimąstęs kas bus po tų kelių dienų, kai būsiu oficialiai atleistas. Tačiau apmąstymus išbleškė atsilapojusios durys. Į vidų įslinko niekur neregėtas robotas. Tai buvo brangi ir nublizginta mašina, atnešusi atlikusį dienyną. Robotas mašinaliai paspaudė man ranką ir prisistatė:
- Aš Brailis.
Nors ir neturėjau potraukio bendrauti su mašina, tačiau išspaudžiau:
- Geografijos ir istorijos mokytojas Ernestas.
Daugiau nieko nepridūriau, nes galvoje ūžė nenuramdomos mintys. Vis tebegalvojau apie būsimą bedarbystę. Tuo tarpu Brailis susirado kitą dienyną ir vikriai išspūdino iš mokytojų kambario laukan.
Skambučio dar nebuvo. Žvilgterėjau į ant sienos tiksintį laikrodį: iki pamokos liko vos kelios minutės. Reikėjo paskubėti.
Tačiau susikaupti sekėsi sunkiai. Spintoje radęs septintos klasės dienyną pasukau durų link mėgindamas prisiminti kur yra artimiausias darbo pasiūlymų centras. Į tą įstaigą reikėjo būtinai nueiti. Tačiau adreso niekaip neįstengiau prisiminti. Beje, ten lankiausi ganėtinai senokai. Prieš penkioliką metų, kai kątik buvau baigęs seminariją...
Koridoriaus gale radau lūkuriuojančius mokinius. Jie man pasirodė kažkokie keisti, nesuprantami, o tuo pačiu ir svetimi. Juos matyt jau pasiekė nuogirdos, kad mokykloje kažkas nebe taip, kaip buvo. Atvėriau kabineto duris ir nukėblinau prie lentos. Jaučiausi velniškai pavargęs, nors dar nepadariau jokio darbo. Visos pamokos dar buvo prieš akis.

Laikas slinko lėtai tarsi ilgas ir sunkus traukinio sąstatas. Penktos pamokos pabaigą sulaukiau išsunktas tarsi citrina. Suvaldyti klasę, kurioje apie keturiasdešimt mokinių nėra paprasta, juolab, kad šiems ne itin įdomu tai ką dėstau. Daugumai kur kas įdomiau naujausi nanopramogų pramonės išradimai apie kuriuos klykė kur tik pasisuksi. Archaiški mokslai atrodė visiškai atitrūkę nuo realybės. Šiandien iš poros vaikų atėmiau žaidimų šalmus ir kosmofonus, kuriais žaidė strateginius žaidimus. Viena mergaitė bjauriai keikėsi, todėl iškviečiau robotą pagalbininką, kuris, nepažeisdamas vaiko teisių, užsiėmė ugdomąja veikla. Pora adaptuotų mokinių paslėptais aparatais mėgino pasižiūrėti naujausią pornografiją. Minivizorių, kurį pastebėjau priklijuotą prie vieno moksleivio akies obuolio neutralizavau menku lazerio spinduliu. Po šio menkučio insidento mokinys nenoriai griebėsi darbo, pasiųsdamas mane velniop.
Vienu metu net akimirkai apsidžiaugiau, kad galbūt nebereikės daugiau užsiimti šia veikla, tačiau netrukus galvą užliejo nerimas, susimąsčius apie tai ką greitai turėsiu daryti. Labiausiai bijojau apie dienos naujieną prašnekti žmonai, kuri po poros valandų turėjo grįžti iš kirpyklos. Guodė tik tai, kad bent ji dar vis turi darbo...
Pamokos baigėsi. Dar sutvarkiau krūvą dokumentų ir nunešiau šiuos į raštinę. Ten jau seniai dirbo dvi robotės - sekretorės, todėl kabinete senokai nebeliko relikto - kavos kvapo ir ilgų moteriškų pašnekesių. Dabar net nereikėjo su tais robotais sveikintis ar gaišti laiko papildomom šnekom. Dvi robotės - sekretorės surinko mano failus ir pranešė dienos rezultatus:
- Šimtas keturiolika plius devyniasdešimt keturi už pavadavimą.
Toks buvo mano šios dienos uždarbis. Dar kelias dienas galėsiu išgirsti iš šių konstrukcijų informaciją apie uždirbtus pinigus. Po jų bus nežinia kiek trunkanti pauzė. Ir kaipgi man toliau seksis - nežinojau.

Namo visiškai nenorėjau. Ten greitai turėjo parsirasti pavargusi Ana. Žinojau, kad jos tikrai nepradžiugins mano naujiena. Todėl į teleporto kabiną įslinkau vis dar pasimetęs be menkiausio pasitikėjimo savimi.
Kelionė atgal truko vos dvi milisekundes. Vėl buvau savo darbo kambaryje. Prie lango stovėjo įjungtas kompiuteris, kuris jau seniai spėjo paruošti visus išplėstinius palnus rytojaus pamokoms. Dar buvo parsiųsti keli nelegalūs filmai, kuriuos vakar užsakiau žadėdamas drauge su Ana prieš miegą pasižiūrėti. Šią akimirką puikiai supratau, kad vakare jokių filmų nebebus. Vakaras nežadėjo nieko gero...

Labai nustebau, kad laukujų durų slenkstį peržengusi žmona iš karto pasidomėjo:
- Kas nutiko darbe?
Jos pilkos akys ir veido mimika bylojo, kad jau kai ką žino, tik nenori lieti man savo emocijų. Man buvo keista iš kurgi galėjo gauti tą informaciją apie mane. Tik vėliau dingtelėjo mintis, kad būdamas direktoriaus kabinete visiškai užmiršau išjungti savo nanofoną, kurį buvau įjungęs dar prieš įsėsdamas teleporto kabinon, namuose. Bute buvau įpratęs tą aparatą aktyvuoti ir dažnai pabendrauti su Ana, net kai ji būdavo užsiėmusi. Darbe retai kada naudojausi šiuo technikos šedevru, nes visą galybę laiko surydavo mokiniai ir pamokos jiems. Tačiau šiandien atsitiko visiškai kitaip. Pasidarė aišku, kad esu visiškas nevykelis, nevertas net beverčio darbo.
Ilgai tylėjęs Anai pasakiau:
- Greitai nebeturėsiu darbo.
- Kaipgi taip?
Aš puikiai supratau, kad žmona mėgina vaizduoti save nustebusia ir netgi priblokšta. Tačiau puikiai suvokiau, kad moteris stengiasi save suvaldyti, nes jau seniai girdėjo mano šefo pasakytus žodžius, kad esu beveik atleistas.
- Šiandien direktorius pasakė tai, ką jau seniai buvo sumanęs. Vakar atleido Otą Laberį. Jo šiandien nebuvo. Man dar padarė nuolaidą - dirbsiu iki atostogų ir regis dar už tuos laisvadienius pamokės. Toliau velnias žino ką veiksiu. Nepyk, mieloji, kad esu nevykelis, bet pamėginsiu ką nors sugalvoti ir daryti...
- Gal tuomet skrendam į Raventą.
Tas kitas pasaulis manes neviliojo. Ten gal buvo geriau, tačiau auklėti robotus visiškai negeidavau. Mano tėvas ten nusisuko sprandą mėgindamas sutramdyti pašlijusios sveikatos homorobotą.
- Aš jau sugalvojau ką čia darysiu, - atsakiau, - Aš jau turiu puikią mintį.
Tačiau kokia idėja šovė man į galvą savo mieląjai nepasakiau. Tik užsisakiau šaldytuve gerai atvėsinto alaus.