Atmerkęs akis supranti, kad visa tai ką matei ar esi girdėjęs prieš tau atsimerkiant, fatališkai skiriasi, bandai susivokti iš naujo kas kame, ieškai atsakymų savyje, bandai eilinį kartą prisitaikyti prie vėl kažko nežinomo, naujo, bet nejaugi taip vyks visada. Nenoromis ištiesi ranką link užkloto, bet jį palieki taip ir nepaliestą, pažvelgi į savas rankas, suaižėjusias nuo gyvenimo prasmės gaivalo čiupinėjimo, pagaliau pagalvoji, užteks gulėti, juk kas nieko neveikia, negali padaryti ko nors blogo ar gero, o be šių dalykų tik vegetuotum. Žinoma galima atrasti visame kame kažką jau patirto, matyto ar užuosto, bet ne visi žmonės mėgsta ir moka kartotis, kartais užtenka eilinės smulkmenos paversti nieką į kažką ar atvirkščiai, negali teigti, jog viskas yra įmanoma, tiesiog stengies išsiristi iš seno kevalo ir bent pabandyti sukurti kažką naujo ar bent padaryti pradžią tam, kad kada nors, kažkas galėtų visą tai pratęsti ar net užbaigti. Kas nors galėtų pasakyti, gyvenk šia diena ir nesirūpink kita, bet lazda turi du galus, negali visada tikėtis kažko dykai ir kad visi darbai bus padaryti už tave, o tu galėsi džiaugtis darbo vaisiais, ne, ne, tai neįmanoma, nei teoriškai, nei faktiškai.

Pagaliau viena koja bandai išlįsti iš po užkloto, šalta, ir koja refleksiškai grįžta į sau įprastą šiltąją vietą, eilinį kartą pažvelgi į lubas, jos lyg ir tos pačios, o gal ir skiriasi, bet tai jau nebesvarbu, nes tavo žvilgsnis nukrypsta į lubų kampe esantą vorantinklį ir jame besiraizgiojantį vorą, kuris, lyg pajutęs manąjį žvilgsnį, staigiai prisitraukė prie saugesnės vietos, bent jau jis taip, matyt, pamanė. Nejaugi aš apsileidau, ne, tai juk senas mano naktinis draugas, kuris apvalo mano namus nuo šlykščių musių ar kitų, zvimbiančių ir šiaip siurbiančių tavo esybę, padarų. Taip, jis sanitaras ir mano draugas, štai kodėl jis toks didelis, lyg tarantulas būtų, jam nerūpi kiti namai ar kambariai, jam patinka ir tinka būti čia, galima sakyti, tikra dekoracija mano kambariui. Nuleidi žvilgsnį atgalios, staiga sučirškia žadintuvas, po velnių, nejaugi jam būtina kiekvieną rytą manęs nežadinti, bet sudrumsti visas mano mintis? Kad ir kokią valandą būtum nusistatęs tą čirškiantį daiktą, jis vis tiek suskambės būtent tada, kai tu jau nemiegi ir viską sudrums.

Tiek to, laikas keltis manyčiau, čirškalas ramiai vis dar bando įrodyti savo pranašumą zvimbėdamas po pagalve, kad tu užkimtum vieną mielą dieną, piktai pagalvoji, tačiau tai jau nebesvarbu, juk tu jau vėl ant kojų, kad ir nepatenkintas eilinį kartą, tačiau vis dėlto ant savų vis dar kojų. Kojos jau pačios žino kur eiti, nereikia net pagalvoti, o jos jau tave nuveda į virtuvę, rankos taip pat žengia savais keliais link puodelio bei kavos, pagalvojus visai neblogai, kai už tave tavo kūno dalys kažką daro gerai ir naudingai tau. Štai jau kavos puodelis garuoja tavo rankose, o tu sėdi kambaryje laikydamas vienoje rankoje kavos puodelį, o kitoje jau smilksta cigaretė, jautiesi pakylėtas tokio atrodytų įprasto ryto, kavos gurkšnis bei nikotino dūmas atgaivina tavo esybę, sakytum rutina, bet tu klysti, kiekvienas rytas savaip ypatingas ir yra kitoks nei kiti, jau praėję. Štai jau gali ir pamastyti apie šios dienos reikalus bei susidaryti planus, kuriuos gali dar šią dieną įvykdyti. Kažko trūksta šį rytą ir valingai pažvelgiu į muzikos garsų dėžę, šalia jos atrandi, gal ir jau šimtus kartus klausytų dainų rinkinius, bet be muzikos neįmanoma, sako tau viduje esantis aš, ištroškęs muzikos. Pačiumpi akį patraukusią plokštelę, muzikos garsai užlieja tavo sielą ir nė nepastebi kaip eilinis cigaretės pelenas užkrinta ant tavo rankos ir smilksta, bet laiku susivoki ir staigiai numeti ant žemės, ech ir kava baigėsi, mąstymams galas? Na jau tikrai ne, ką nuveikti šią dieną pamastysiu vėliau, o dabar atsiduosiu minčių lavinai.

Ar tu esi laimingas, pirma mintis išsišokusi iš visų kitų, galima teigti, kad taip, galima teigti, kad ir ne, tiesiog tavo gyvenime egzistuoja balansas tarp šio trapaus dalyko, vieną dieną gali būti ypatingai džiaugsmingai nusiteikęs, o jau kitą dieną rūkai cigaretę po cigaretės, kažkas galėtų pasakyti, kad taip būna viisems, na taip, bet kiekvieno atvejis unikalus ir sprendimas visada būna kitoks. Galiu tik pasidžiaugti atrastais naujais draugais, kurie mane padrąsina, gal net ir įkvepia kažkam subtilaus, smagu vieną dieną atsikėlus žinoti, kad tu vėl grįžai su savuoju aš, kuris buvo senokai apleistas ir langinės, pro kurias jis įslinkdavo tyliai naktimis, buvo jau beužrūdyjančios.

Pasakysit minčių kratynys, nė velnio, aš su jumis nesutiksiu, tai tik mintys bandančios vėl atrasti mane, susidėlioti logiškai, visaprasmiškai, kaip ir kad kadaise tai buvo, jos liejosi palengva, sklandžiai bei turėjo prasmę, todėl galit ir nekomentuoti, perskaitykit ir suvokit, kad ne į viską reikia žvelgti kategorišku žvilgsniu..