Išlipęs iš lėktuvo, rankose gniauždamas vienintelį  nereikalingų daiktų prikimštą krepšį, ilgai ieško išėjimo, skaitydamas jam nesuprantamus svetima kalba ant pilkų oro uosto sienų išvedžiotus užrašus. gate... passage... ticket control... ground staff... exit... Žodžiai iš jo šaiposi, nes nepaklūsta. Tariami bėgioja, išsprūsdami neaiškiais garsais. Slepiamą džiaugsmą pakeičia sumaištis, pastarąją - liūdesys. Pagaliau sekdamas žmones su lagaminais įkvėpia uždrausto svetimos šalies oro. Laukia autobuso, pražiopsodamas tinkamus, nesuprasdamas užrašų jų languose. Ilgai dvejojęs žengia prie šalia stovinčio vyro. Ima kalbėti, bandydamas prisiminti prieš keturis dešimtmečius vykusias anglų kalbos pamokas:
- Hello… New… Hmm… Newcastle… I go… Newcastle… Work… I…
Suprasdamas, jog šis prašo pagalbos, vyras lėtai klausia:
- Are you going to Newcastle?
Nudžiugęs linksi ir kartoja:
- Yes…Bus… Bus… To go…
- Ok. I understood. I‘ll show you where is your bus station. Follow me.
Kaip mažas vaikas, radęs užtarėją, seka vyrą ir mintyse kartoja: “Man pasiseks. Žinau. Tikrai...“
- This is your time. Stay here. And wait. – Besdamas pirštu į lentelę kalba nepažįstamasis.
Matydamas skaičius supranta žodžių reikšmę:
- Good... Thank... Thank you...
Žvilgtelėjęs į jo jau ketvirtą žiemą nešiojamus batus ir santūriai linktelėjęs vyras nuskuba savo keliais...
Pamatęs monotoniškai žybsintį liūdną stoties laikrodį supranta, jog turi daugiau kaip pusę valandos laiko. Atsisėdęs ant žaliai nudažyto suoliuko stebi gatvę. Be perstojo zujančių mašinų žibintai žudo iš pelenų spalvos dangaus krentančią tamsą. Bet jis to nemato. Net nebūtų pagalvojęs, kad taip gali būti. Jis niekad nežiūri filmų, neskaito knygų, netgi laikraščių... Todėl dėbsodamas į iš skausmo klykiančios tamsos apsuptą gatvę jis mato tik mašinas ir nebyliai vardina jų modelių pavadinimus. Mintys nesustoja, bėga:
„Vieną dieną aš irgi tokią turėsiu. Bambalį arba bulką. Su keturiais varomais. Ir variklis niekad neužkals. Ir nieks daugiau neturės tokios. Ir kaip įsižios visi. Boba stierva gailėsis, kad tada mane išvarė...“
Užsirūko. Tingiai ir išblėsusiai kaip visas jo gyvenimas į orą kyla stiprios cigaretės dūmas. Žiūrėdamas į savo batus prisimena vaikystę, kaip pirmą kartą nugvelbęs iš senelio dvi cigaretes su kaimynu sūnumi pasislėpęs krūmuose, kosėdamas rūkė ir kalbėjo, kaip eis į šokius ir pirks naują motociklą. Gal kelios minutės ir jam būtų pagailę savo niekais praeinančio gyvenimo, bet atvažiavęs autobusas priverčia jį suskubti.
- Please quickly. Where are you going? – Šaltai ir greitai kalba jaunas autobuso vairuotojas.
- New…Newcastle…
- Ok. Two pounds sterling.
Drebančiom rankom pagaliau suradęs kažkur netikėtai pradingusią piniginę jis ištiesia du svarus, dalį tų pinigų, kuriuos jam davė sena sunkiai besiverčianti motina, tikėdamasi, kad vieną dieną viskas bus geriau.
- Seat. This is your ticket. Next.
Ilgai dvejojęs susiranda savo vietą. Atsisėda, šalia pasidėjęs krepšį - vienintelį daiktą, išblaškantį jo užsitarnautą vienatvę. Įsispitrija į tamsą, atgimstančią naujais tvariniais, lekiančiais pro autobuso langą...
„Tfu... Tvarka. Viskas gerai. Sėdžiu autobuse, nieko man nenutiks. Už kelių valandų turėčiau būt vietoj. Kažin kaip ten?.. Ai... Bus gerai... Visko mačiau, ir Murmanske, kai būdavo šalta ir tekdavo budėt, dar ne to būdavo. Ir kai dešimt parų namo važiavau. Dar traukiniu... Retai lėktuvu kas skrisdavo. Ne taip, kaip dabar... Ir kai atsibudau be pinigų ir dokumentų kažkokiam griovy... Ir kai ta stierva man mentus iškvietė. Visą naktį kaip obuolį daužė. Bet viskas bus geriau... Čia juk kitaip visi gyvena. Užsidirbsiu ir grįšiu atgal. Galėsiu gerai paūžti, nu tada mašina dar nusipirksiu. Ir boba atgal priims. Vaikai užaugę jau. Viena, ką ji veiks? Dviese geriau... Kur ji dings?..“
Neaiškūs, neįspėjami vaizdai, kaip vanduo, bėgdami lango stiklu ima šniokšti praeities vaizdais... Išsigandęs savo minčių galvoja, ar dar kada yra taip buvę. Bet negali atsakyti. Prisimena, kaip pirmą kartą ilgėjosi artimo žmogaus, kaip vakarais grįždamas iš darbo galvodavo apie žmoną, kaip į namus parsivežė pirmagimį, kaip žmonai susirgus gamino pietus, kaip pusryčiais prisvildavo blynai, kaip dukrą mokė važiuoti dviračiu, kaip pats juokdavosi vaikystėje... ir kaip verkdavo...
Grubiai, išgąsdindamas praeitį, dabartį ir ateitį, nusikeikia.
- Matyt seniai begėriau, kad tokias nesąmones prisimenu...
Bet pats supranta, kad savęs neapgausi...
„Gal ir kažką ne taip gyvenime padariau?... Vis per tuos draugus... Vienas butelis... antras... trečias... savaitė... laiko nebėra... Išeinu iš mentinės... Kaip sulaužytas. Namų durys užrakintos... Boba neįsileidžia... Draugai belieka... Vėl savaitės... Pas motiną einu. Išvaro po kiek laiko. Ir tas šmikis atsiranda. Per jį čia... Gal ir gerai? Bent bambalį nusipirksiu. Ko man daugiau reikia? Nu gal ir daugiau išeis. Ar galėjo būti kitaip?“
Autobusas sustoja – nelaiku, išvaikydamas mintis. Išlipa. Cigaretė po cigaretės. Nėra nieko.
„Nejau bus apgavęs? Suskis! Prisimenu, kad sakė išlipus laukti... Kažin kaip čia seksis? Nu užsidirbsiu. Bobų gal bus? Jau seniai bebuvau... Bet ir amžius jau... Nu pinigai svarbiau... Bambalis. Mašinos juk reikia... Nežinau... Gal grįžus jauniausią dukrą reikia aplankyti? Juk nelengva studentei. Ir draugą jau turi! O vakar, atrodo, dar motina vystyklus skalbė... Gal ir kitus reiktų aplankyt?“
- Sveiks, bratka. Ilgai lauki? Davai cigaretę ir man! – iš tamsos išlindęs apšepęs liesas vyras nuveja mintis, lyg vapsvas nuo medaus...
Rūko. Kalbasi. Apie kelionę. Darbą ir pinigus. Ir apie šalį... Įjuodusioj nakty jie maži... Ir nereikalingi niekam. Net sau.
- A girdi, einam į kabaką! Čia alus pigus, žinok. Trys bokalai ir varai!
- Nu einam... – numykia, numetęs nuorūką.  Seka iš paskos nepažįstamom gatvėm. Žingsniai vieniši...
Bare daug tokių kaip tiedu. Kalbasi jiems suprantama kalba. Ir sveikinasi su juo. Jaučiasi savas. Bokalas. Antras. Įrausta. Dingsta įtampa. Nebėra klausimų. Gal.
Išėjęs pargriūva... Ilgai keikiasi ir niršta. Pajutęs delnų šilumą atsigręžia ir išvysta... Baugiai nustebusias  buvusios žmonos akis...