- Na. Ar pasirinkai jau? – Staiga nuaidėjo vėl balsas.
- Ne, maloningasis, ne. – Pabiro žodžiai iš jaunuolio lūpų kaip kadaise prie ąžuolinio altoriaus kaime. Pamatęs, kad ir žiurkės sutūpė ir auseles pastatė, tęsė savo kalbą, - aš... Tai ne mano pasirinkimas. Ne mano. Dievas mato, aš ne to norėjau.
- Sakai, dievas mato? Tave? Tu sakai, kad Dievas į tave žiūri?
Benediktas nieko neatsakė.
- Tai tu pasirinkai, žmogeli, ar ne? Koks tavasis atsakymas?
- Aš... Taip, pasirinkau. Bet...
- Bet nori dar. Tiesa?
- Taip. Tavo tiesa, maloningasis.
- Kaip ir parašyta... Bandyk dar kartą.
Jaunuolis pakilo nuo žemės, nupurtė nuo skurdžių rūbų dulkes ir patraukė prie langų, kurių dabar buvo belikę du. Žengė jis atsargiai, puikiai suprasdamas savo pasirinkimo svarbą. Tačiau tiedu prakeiktieji langai ir vėl buvo tokie panašūs ir tokie besimainantys tarpusavyje, kad nė budriausioji akis nebūtų vieno nuo kito atskyrusi. Tad atmerkė jis akis plačiai plačiai prieš pat langus ir metė burtus, mintyse išpyškindamas pirmą pasitaikiusią skaičiuotę. Likimas lėmė paskutinį žingsnį žengti į dešinę. Kaip tarė, taip ir padarė.
Pokštelėjo kakta į stiklą ir tas pažiro tūkstančiais negailestingų krislelių, aštresnių už alkaniausius peilius.
Mes žinome, šunys turi puikią uoslę. Ją turi ir lokiai, lapės, vilkai, hienos. O tą akimirką nepriekaištingai suveikė ir Beno receptoriai. Žmogelis atšoko atgal akimirksniu. Pačiu laiku, nes lange tuoj pat pasirodė didžiulis, gal dviejų su puse metrų ūgio žalsvaodis išsigimėlis. Visas aplipęs burbuliuojančiais skysčiais ir šiukšlėmis, žvairomis akimis ir nuolat besišypsantis. Vaikino pilvo raumenys nevalingai ėmė trūkčioti ir vemiančio žmogaus atspindys netrukus jau švietė trečiajame lange. Dabar jis liko vienas.
Benediktą šlykštusis padaras ėmė tiesiog purtyti iš vidaus. Galbūt to nebūtų įvykę, jei jaunuolis nebūtų jame pastebėjęs pakankamai akivaizdžių panašumų į žmogų. Toks atstumiantis ir toks artimas kartu...
Išsigimėlis vis artėjo. Lėtai, kas kelias sekundes nusijuokdamas. Benas mėgino sprukti. Tačiau pašiurpo pamatęs, kad tada žalsvasis padaras suskumba kerėblintis neįtikėtinai greitai ir atstumas vietoj to, kad padidėtų, kaip tik sumažėja.
Taip pamažėle seilėtasis žmogysta prisiartino tiek, kad nuo jo varvantys skysčiai ant žemės atsimušdavo ir lašeliais pasiekdavo Benedikto odą. Padaras ištiesė ranką ir palietė jaunuolio koją. Pastarasis negalėjo to ištverti ir stumtelėjo ją į šalį. Deja, tuojau pat sulaukė aiškaus atsakymo – tvirtas smūgis į krūtinę akivaizdžiai bylojo apie du žodžius – „Nemėgink priešintis“.
Todėl kai žalsvos, išsigimėliškos rankos glostė galvą, kai lietė kojas ir užpakalį, kai kuteno pilvą ir net lindo po kelnėmis, Benas nė nekrustelėjo. Tik jo dantys buvo sukąsti tvirtai kaip vaikystėje, tik jo skruostais riedėjo kelios didelės ašaros.
- Tai vis mėgaujiesi procesu? – Nugriaudėjo balsas. Taip, kad net trečiojo lango stiklas suvirpėjo.
Tačiau tamsiame kampe kažkas buvo pernelyg įnikęs į užsiėmimą, kad atsakytų.
- Benai, aš tavęs klausiu. – Patikslino ir vaikinas nustėro.
Jo kūnas ir viltys buvo išniekinti, bet kažkas viduje vis neleido atsakyti. Net jei tai ir galėjo nutraukti tą...
- Gerai, Benai, tada aš palieku jus. Dviese.
Taip, kartais laikas bėga labai skirtingai. Štai ir šįkart jaunuoliui užteko „ilgosios sekundės“.
- Baik! – Suklykė jis nesavu balsu. – Baik, prašau tavęs, šį pragarą, aš nebegaliu daugiau...
- O žinai, tu neišgydomas. Melagis. Net dabar sugebėjai sumeluoti bent tris kartus. Nori dar rinktis?
- Ar aš? – Vaikinukas net nustėro. – Rinktis? Tarp ko?
Ir išties, prieš akis švietė vienas vienintelis langas. Benas pašoko ir nėrė stačia galva prie jo. Jo kojos pynėsi, plaučiai sunkiai gaudė orą ir svaigo galva. Tačiau savo kūną atnešti prie trečiojo lango jaunuolis vis dėlto suspėjo. Tėškėsi į jo stiklą ir slystančiu žemyn veidu žvelgė kaip tas skyla...
Skilimas nusidriekė nuo pat viršaus iki pat žemės, o tada suaižėjo į didžiulį voratinklį. Galiausiai maži stikliukai ėmė kristi ant žemės tarsi baltutėlės snaigės iš dangaus.
Vaikinukas atsitraukė nuo lango, nebežinodamas nė ko besitikėti. Ir žvelgė į tą sningantį stiklą. Ertmės lange vis augo ir augo. Kol galiausiai akys kažką išvydo kitoje pusėje. Benui pasirodė, kad už lango kažkas krustelėjo... Taip, ir vėl...
Jaunuolis susigūžė ir palinko į priekį, kad geriau įžiūrėtų. Nes artintis prie lango nedrįso. Staiga ant dar likusio stiklo prikibo keletas delnų. Visiškai mažyčių, dar vaikiškų. Savo nedidukais nagučiais jie ėmė krapštyti stiklą. Pamažu tai virto tikru gremžimu ir stiklas ant žemės pabiro kur kas didesniais gabalais.
- Kas tai? – Pravėrė burną Benediktas.
Kelios artimiausios sekundės išvadavo vargšą jaunuolį iš nežinomybės. Per trečiąjį langą į vidų vikriai įšoko liliputas. Tada kažką pamojo ir tuoj pat atsidangino du.
Tad iš viso prie lango nekantriai trypė trys liliputai. Pirmasis jų apsižvalgė ir, aptikęs Beną, sukrizeno. Po sekundėlės persisvėrė per langą ir ėmė savo trumpa ranka kažko ieškoti ant žemės anoje pusėje. Tačiau surasti niekaip nesisekė. Galiausiai du jo draugai neteko kantrybės ir puolė į pagalbą. Po minutėlės jų guviose rankutėse blykstelėjo ilgo, plono peilio ašmenys.
Neįtikėtina, bet iš tiesų jis buvo toks ilgas, kad, liliputams žingsniuojant link Benedikto, vilkosi žeme dar toli už jų nugarų. Tie gyviai kažką tarpusavyje niurnėjo ir ginčijosi. Visgi kas kelias sekundes nesutarimus užglaistydavo draugiškas galvų sulinksėjimas ir pasiutligiškas mėlynų lūpų juokas vartant burnose liežuvius...
- Klausyk, tu, viršuje! – Iškošė pro dantis nelaimėlis kampe. – Esi sušiktas, prakeiktas sadistas. Įmeti mane į šį narvą ir džiaugiesi savo liguistais žaidimais. Kas aš tau, bandymų žiurkė? O prakeiktasis, tu apgavai mane!
- Ir štai dabar tu kaltini mane apgavyste. – Suskambo balsas viršuje ir aplinkui.
- Taip. Apgavai. Iš visų trijų tavo man siųstų pasirinkimų aš tegalėjau gauti vien prapultį ir nieko daugiau. Tad kur tavasis teisingumas?
- Vargše žmogau, dabar išgirsk mano žodžius. Kartą ir visiems laikams... Aš siunčiau tau tris langus... Taigi, buvo trys langai. Maža to, leidau tau rinktis. Galėjai turėti bet kurį. Ir visa tai, kas slypi anapus jų. Bet tu. Tu taip nė karto ir nesirinkai...
Benediktas nuščiuvo. O balsas po sekundėlės pridūrė:
- Neturėjai krypties. Tad net ir negalėjai pasiekti...
Jaunuolio akys sustingo. Jo mintyse atgijo vaizdai iš dar tokios netolimos praeities, kai jis ėjo prie šių langų. Kai žingsniavo kur akys veda... Kai atidavė save į rankas likimui... Kai manė, kad jau nebėra daugiau ko rinktis... O ausyse vis skambėjo žodžiai „tu nesirinkai“...
- Štai, dabar aš klūpiu prieš tave ant kelių. Nors nebesitikiu daugiau tavosios malonės. – Įsmeigęs į žemę akis, prabilo Benediktas. – Tačiau tebenoriu vieno dalyko. Vieno vienintelio. Atsakyk man į klausimą...
- Klausk.
- Ar tu ir esi tasai? Dievas?
Tačiau atsakymo taip greitai Benas neišgirdo. Kaip neišgirdo ir to galingo vyriškumo juoko aplink. Jaunuolis jautė, kad jo klausimas čia skamba tikrai ne pirmą ir ne paskutinį kartą. Ir jautė, kad jis įsigėręs šaltose sienose ir kad tai jo tvaikas graužė šnerves nuo pirmos akimirkos čia.
- Dievas? Ne, tai tau aš galiu būti dievas. – Galiausiai išgirdo balsą atsakant.