Taip būna, kai perskeli žodį perpus,
Bet išteka melas ir dūmai
Ir perrašo vaidmenis girtas dangus –
Karaliai ant kelių pargriūna
Bei meldžia vargdienių sugriauti pilis,
Nuplauti randuotą šventumą,
Bet vėl jie pakyla, tik dar juodesni...
Taip būna, juk tu žinai, būna.