Katedros aikštė

Aikštė man ši- tai vėliavos minios,
Tai murmesys ir šventas gausmas jos.
Aikštė ši, kaip ugnikalnis rūstus,
Užkūrus ugnį vidur miesto.
Ji man, kaip laisvės varpas atkaklus,
Kaip vyriška giesmė poeto...
Jau, regis, geso žvakė ir žmogus
Ir Dievas traukėsi iš krašto,
Palikdamas bažnyčias ir namus
Be atgailos, be Šventojo Rašto.
Bet va - iš žemės, plytų, akmenų
Prasiveržė liepsna ir dega,
Ir klaupias aikštėje minia žmonių
Prie savo kryžių ir nelaisvių.

Aikštė ši man - it vėliavos minios,
It žodžiai atnešti čia iš maldos.
Ir krūpčioja kaip žvakės aukštumoj
Mūs širdys, viltį apkabinę,
O laisvas žodis, sirpdamas burnoj,
Dainavo laisvę ir Tėvynę.
Čia vėl mes buvom Žalgirio pulkais
Ir priešas neatlaikęs, bėgo
Ir vaikščiojo po aikštę angelai
Rudom lietuviškom sermėgom,
Kartu su bočiais midų gėrėm jų,
Mus kalavijais jie žegnojo,
Pabarstė galvas pelenais pilių
Ir laimino aušrom rytojų.

Šita aikštė man - vėliavos minios,
Prie jų ištartas vardas Lietuvos.
Čia grįžo Kristus. Kaip dabar regiu -
Nuo kryžiaus lyg stebuklas kėlės
Ir mūsų kraują pavertė vynu
Ir pats už Lietuvą išgėrė.
O lūpos saldžios buvo ir smagu
Įkvėpti į krūtinę orą,
Kartojau sau - pavasariais tikiu,
Į ateitį tautos, jos šlovę.

O vidur miesto - deganti ugnis.
Visa aikštė skaisti kaip saulė
Iš bočių imam midų ir kalavijus
O į bažnyčias Jėzaus kryžių nešam
Šitoj aikštėj ir vėl – pradžia....
Tautos ir Dievo,
Tavo ir... manęs.
Pelėda