- Greičiau, greičiau! – iš kažkur pasigirdo, - Kelkis!..
Ankstyvą rytą, vos tik prabudus... neįtikėtina neurozė!
Iššsiritau iš lovos ir susiradęs vakarykščias kojines, patikrinęs ar minkštos, bei pauostęs, ėmiau mautis.
- Tu ką, ignoruosi mane...?  - vėl sucypė galvoje.
Eina po velnių! Na ir įkyrumas... Išgėręs pieniškos  kavos, vėliau  susimetęs darbui reikalingas šmutkes, trumpam stabtelėjau ties veidrodžiu. Įsitikinęs, kad atrodau nepriekaištingai, tyliai užrakinau duris išeidamas. Tokį ankstyvą rytą - net ir šunys snaudžia kojomis į viršų...
Pasiekus sustojimą, kažkas lyg koks šešėlis, šmėstelėjo man aplink, o gal ir ne...
- Negi tau neberūpiu? – išgirdau savo nelaimei, - Tu manęs neatsimeni, tu pamiršai mane...? – pasipiktino.
- Kas tu toks – caras, kad atsiminčiau? – bandžiau ginčytis ir apsižvalgiau aplink.
- Caras, caras!... - pamėgdžiojo, - Caras!
- Šaipaisi?
- Tikrai tau negera galvoje, pamiršai mane, o tik metai praėjo...! – nusiminė.
- Neturiu ką pamiršti, atstok! Palik mane ramybėje! Šiandiena, kai turiu atsakingą susirinkimą... tu! - nebaigiau.
Įsėdau į šaltą traleibuso sėdynę. Brrrr... ant lango mirgėjo šerkšnas. Priešais mane sėdėjo nuštampuoti miego, negyvų akių, tarsi sukritę zombių kūnai, pakeleiviai.
Regis, ėmė kaukti smegenų sirenos, išraudau.
- Tu gali tyliau?! Nematai, kad ne vienas važiuoju?! – išliejau susikaupusį įniršį, - Nedaryk man nemalonumų, esu pavargęs!
Negyvėlių akys atbudo ir tingiai mane užfiksavusios, greitai vėl išsijungė.
- Na nepyk... na aš - nekaltas... – sucypė.
- Nepyksiu, kai nustosi lipti man ant kulnų! Jau senai turėjau tiesiog nekreipti į tave dėmesio! Kas tu toks per vienas...?! Ką aš pamiršau?
- Aš...
- ... tu?!
- Aš tavo...
- Kas?..
- Gimtadienis! – išdidžiai prisipažino, - Atėjau na, kad nepamirštum...
Na žinoma – kaip galėjau pamiršti! Ir atsiminęs, plačiai nusišypsojau! Senos raukšlės nusėjo mano veidą, susimąsčiau...
- Dabar jau paliksiu tave ramybėje! – atsisveikino mano Gimtadienis, - Su metais vis labiau pamiršti apie mane, - sugėdino ir dingo.
- Aha... – pritariau vis saugodamas šypseną.
Sukruto atsibudę, jau tirpstantys iš savo kaukių zombiai.
Palikęs įšilusią sėdynę išlipau ir pakylėta nuotaika, pradėjau darbo dieną