Karietoje kėlėmės gerokai prieš saulės patekėjimą, nes jai patekant, kėlėm jos vėliavą ir -parsižegnoję ar ne - pradėdavome lipdyti savo būtyje dar vieną gyvenimo dieną. Net nesuspėju pasidžiaugti kaip gražiai, natūraliai vėliavos pakėlimo ir jos nuleidimo tradicija prigijo karietos ekipažo darbotvarkėje - atrodė, kad taip čia nuo jos atsiradimo pradžios. Iš tikrųjų tai atsitiko tik po 89 metų, kuomet Gedimino pilies bokšte Vilniuje pirmą kartą  buvo iškelta Lietuvos trispalvė. Nepaisant to, man smagu dabar ir visuomet bus smagu žinoti, kad karietoje tai padaryta jai būnant Šklėriuose ir būtent irgi sausio 1 d.    
        - Miegok, Vidini.  Turbūt, nežinai kad turime vėliavos pakėlimo ir nuleidimo apeigas.
        - 0! tu, Pranuci, net neįsivaizduoji, kaip man buvo svarbu, kad mane išgirstumėte ir suprastumėte, kaip labai tai reikalinga. Niekuomet taip Dievo neprašiau, kaip tą kartą, kad mano mintys būtų išgirstos.
        Sustingau it prikaltas štankietas tvoroje.
        - Ką? - klausiu: - ką pasakei?            
        - Svarbiausia, Pranuci, kad tuomet išgirdai ir supratai. Dabar jau nesvarbu.
        Mintyse kažkas šoktelėjo, venomis kraujas tekėjo greičiau. Atrodė, kad susitikęs Dievą, sugebėčiau  pasikalbėti su juo kaip žmogus su žmogumi. Tai nebūtų buvusi tokia staigmena, nes pripažindami ar neigdami jo būtį, visuomet gyvename su mintimis apie jį. Tačiau tai, ką pasakė Vidinis, buvo nauja- pats Vidinis man seniai, nuo vaikystės, o štai, ką dabar išgirdau - pirmas kartas. Nežinau, ar tąkart, ar truputį vėliau, tačiau pradėjau galvoti, kad jo liga ypatinga ir gydytojai, matyt, žino, kad ligoninių medicina jo negali pagydyti.          
        - Pamiegok, Vidini. Tu labai pavargęs.
        - Pranuci, ar supranti, ką kalbi? Jūs visi prie vėliavos pakėlimo, o aš- lovoje? Tai būtų blogiausia, ką gali man palinkėti.
        - Betgi, brolau, iš tikrųjų tau reikia pailsėti. Visą naktį kalbėjai. Per miegus kalbėjai, bet taip lyg nemiegodamas. Nieko panašaus nesu girdėjęs. Bet taip niekuomet ir nebuvę.
        Vidinis nusimetė apklotą ir pradėjo rengtis. Jaučiau, kad kalba jam nebuvo maloni, tačiau savo veido išraiška leido suprasti, kad atėjus laikui, žinoma, bus ir apie tai pakalbėta. Bet aš jau žinojau, kad ši diena man tampa ypatinga ir nesvarbu, ar pasiteisins mano įtarimai, ar ne, tačiau esu tiesiog priverstas manyti, kad Vidinis savo esme  kartu yra dalis mano AŠ, kad ieškant Vidinio esmės nevalia praeiti pro save. Čia kalbu būtent apie tokią Vidinio dalį savyje, kuri nei iš šio, nei iš to atsiranda ir pradeda  būti- ji jau neišeina, neišnyksta, o kažkaip susitapatina su tikruoju AŠ, kuomet  net nebežinai, kiek to tikro savyje AŠ ir to, kuris ateina iš pašalės ir defuzuojasi, prilimpa, apsivelia ir jau būtų neteisinga sakyti, kad esi toks, koks buvai anksčiau- savęs pasidaro daugiau, bet kaip tą atėjusį į save priedą išmatuoti gal tik dangus težino. Nors kita  vertus, kodėl tik dangus?
          - Gyveni, gyveni, o kai ateina laikas  mirti, supranti, kad jau nieko nesupranti, -paburbėjau panosėje.
          - Taip nekalbėk. Suprasti, kad atėjo laikas mirti, yra sunkaus darbo išdava, -pasakė, regis, tam neteikdamas jokios prasmės, bet ji pati smelkėsi  į mano smegenis ir kažkodėl darėsi gaila, kad ilgą laiką nedaug dėmesio skyriau savianalizei. Gyvenau įsitikinimais, kad ESU, kad niekam dėl to nereikia sakyti „ačiū“ ir nepasakysi juk, kad Dievas nuskriaudė. Akys dar vis ganosi po šį pasaulį ir net tikiu, kad dar  bent metus kitus pasiganys. Bent jau tikra, kad ESU ir, regisi, iš tikrųjų niekam dėl to neskolingas.  Bet dabar jau girdžiu, kad samprotavimų teiginyje atsirado abejonė, atsirado – „regis“. Kodėl- regis? Ar ne todėl, kad kažkas pradėjo griūti, irti, kad galvos stogas bent kiek slystelėjo į šoną?
      - Jau greit saulės tekės. Laikas eiti prie vėliavos.
      - Taip,  jau laikas – pasakė Vidinis, bet jaučiau, regėjau, kad jam kažkas rūpi, ko jis kažkodėl nedrįsta klausti.
    Netrukus išėjome į vėliavos pakėlimo aikštelę, kur beveik tuo pačiu metu atėjo Ypata su Tomu Vaisieta ir ponia Citata su Aiste. Kartais atėję sveikindavomės, kartais –ne, bet šis kartas buvo akivaizdi išimtis- visi atėję sveikinosi su Vidiniu pasakydami jam „labą rytą“, o  vyrai- netgi paspausdami ranką. Aš gi, kaip ir kitais rytais, atitrūkęs nuo ekipažo, nuėjau prie vėliavos stiebo, paruošdamas trispalvę pakėlimui, kad su pirmaisiais himno garsais labai neskubiai ją kelčiau į stiebo viršūnę.  Jis neaukštas. Tik nedaug aukštėlesnis už sodybos pastatų stogus. Karieta stovėjo įkalnėje Karlonų kalnelio, vakariniame  sodo pakraštėlyje, prisiglaudusi prie  pušyno, iš kur gerai matėsi sodybos kiemas. Stengiausi karietai surasti vietą, iš kur akys galėtų paklaidžioti po tolimesnę apylinkę, bet, deja,  tokios vietos neatsirado.  Aplinkui sodą ir sodybą uždaru ratu glaudėsi miškas ir tik rytų pusėje, pro Ūso balos sparną, matėsi  Markišių sodyba ir seno kelio atkarpa. Šklėrių sodžiaus vienkiemiai apaugo mišku, - nyksta, pūva, sminga žemėn, neužkliudydami praeivio akių. Beprasmiška buvo kelti vėliavą aukščiau tikintis, kad ją galėtų pamatyti išlikusių kaime sodybų langai.
    Tai buvo antradienis, sausio 15 d. ir saulė tekėjo 08: 34.
    Iki vėliavos kėlimo liko kelios minutės, kai nežinia kokia jėga pražiodino burną.
    - Vidini, ateik! - pašaukiau garsiau negu reikia ir nelaukdamas dar kartą: - Ar girdi? Sakau tau, ateik gi.      
    To kelio pora dešimčių žingsnių.
    Atėjus Vidiniui prie stiebo, padaviau jam paruoštą pakelti vėliavą.
    - Tuoj himnas. Neskubėk kelti, - ir paėmęs iš jo rankų kepurę, sugrįžau prie karietos ekipažo, jausdamas, kad šis vėliavos pakėlimas kažkuo ypatingesnis už kitus. Ir va, pasigirdo himnas. Vidinis kilstelėjo trispalvės audeklą prie lūpų ir jis lėtai pradėjo sliuogti stiebu į viršų.
          Lietuva Tėvyne, mūsų
          Tu didvyrių žeme-
    Išgirdau Astę ir jos balsą apglėbė kiti balsai. Lig šio ryto vėliavą iki stiebo viršaus lydėdavome tylėdami, it kareiviai sustoję po komandos „ ramiai“. Dabar net stovėjimas atrodė kitaip.
    - Jaučiasi Vidinio jėga, - pakilus vėliavai, pasakė Tomas ir tai buvo teisybė, kurios negalima buvo ginčyti jaučiant savyje jėgos antplūdį.
      Gamtoje buvo tylu. Net ir pakilus vėliavai stiebo viršūnėje ji nesuplevėsavo, tačiau mes jau negalėjome nemanyti, kad kažkas mūsų negirdi, kad nykstantis Šklėrių sodžius apkurtęs ir jo likučių galima  nepaisyti. Negalėčiau pasakyti, ar tuo kartu, ar greit po to parūpo suprasti, koks eleksyras  nubudo ir suvirpo savijautoje, suteikdamas dvasiai papildomo peno.
      - Šaunu, Vidini, kad sugrįžai. Labai šaunu, - pasidžiaugė Ypata. - Ir tau gi lengviau- nereikės teleportuoti eilėraščių į galvos smegenų pusrutulių žieves..
      -  Apie ką jūs, ponas  Ypata? - truktelėjo pečius Vidinis.
      - Na, gerai. Tegu mums tai būna paslaptis, bet ji, ačiū Dievui tokia, kad ja mes galime  pasinaudoti. Ne taip svarbu iš kurio šulinio gerą vandenį geri.  Sveik, Vidini. Labai džiaugiuosi, kad esi su mumis.
      Ypata, prilaikydamas makštyse sukištą špagą, jam būdinga palinguojančio žmogaus  eisena, nuėjo karietoje į savo erdvę. Sunku buvo numanyti, ką jis joje veikia, tačiau per pastarąsias kelias dienas iš  jos išnirdavo retai. Kartais pasakydavo, kad ir man reikėtų savo erdvėje geriau susitvarkyti, įsižiūrėti, kas kur padėta. Ankstesniais laikais tokie dalykai nerūpėję, nes neįtariau, kad karietoje galima surasti skirtingas erdves. Toks reiškinys  ne todėl, kad nepaisiau jų. Mano galva jų karietoje tiesiog  nebuvo. Bet štai atėjo laikas, karieta ūgtelėjo, subrendo, nepastebimai persikūnydama į aukštesnį vystymosi etapą.
    -  Ką jis pasakė? - žiūrėdamas įkandi nueinančio Ypatos paklausė Vidinis.
    - Pasakė, kad sveiktume. Tai turbūt svarbiausia – pasakiau Vidiniui, bet visi jautėme, kad Ypatos žodžiuose lyg po riešuto kevalu glūdi sunokęs branduolys – jam reikia laisvės, reikia dirvos, kurioje  nukritęs galėtų pumpti, tinti, leisti šaknis ir kabintis į žemę.
    - Sveik, Vidini. Tu mums labai reikalingas, - palietė ranka Vidinio petį ponia Citata. Atėjusi į karietą prieš Kalėdas ji nedaug turėjusi laiko geriau pažinti Vidinį, todėl atrodytų, kad iš jos tokių vertinimų negalėjome laukti, tačiau jie buvo nemažau nuoširdūs ir  sąžiningi kai bet kurio kito ekipažo žmogaus: - Aš labai ryžtingai spėju, - neva juokavo ponia Citata, - kad  mintis ir net  eilėraščius iš jūsų galvos pasiima vežėjas. Taip juk?
        - Mes, ponia, seni bičiuliai. Nuo lopšio.
        Dar beeinant mudviem į savo erdvę, jis paėmė mano ranką ir spustelėjęs:
        - Ačiū, Pranuci. Man tai buvo labai reikalinga. Labai.
2008-03-02
Proza