Viešnia
Minkšti pūkų
kamuolėliai
supo dygstančią
šlapią
gėlę.
O kalnų tolimi
žmogeliai
pynė pieno kasas
mergelei.
Kartais gėlelę,
puošusią pievas,
šlaitus apkabinęs,
skynė
vėjas...
(Kalno šešėlyje,
dangaus debesėlyje...)
Vieną rytą
mylimoji viena kojele
Žiedą apjuosė ryto šalna...
Kvepiančia
bičių nuotakos
suknia...
Aš – jos viešnia...