Ola, kurioje kątik buvo įkalinta visa gentis, staiga virto aklinu, tamsiu kalėjimu. Milžiniškoje patalpoje kilo šurmulys, kurį bet kuriuo momentu galėjo pakeisti netikėta ir visiškai nekontroliuojama panika. Nė vienas ilogas netikėjo, kad pasaulyje gali būti tokia aklina tamsa, kuri juos dabar apsupo. Aš maniau, kad tokia vieta gali būti vadinama tik mirties buveine, ten kur išeinama, kur palikuonys gimsta, o jokie maldavimai palikti gyvus nepasiekia trokštamo tikslo. Visi dievai tikriausiai tyli ir laukia kuomet lietus atliks savo darbą, o mus, čia esančius pakeis naujagimiai, paskelbę mums mirtį.
Panika tamsoje dar nekilo. Kažkas uždegė uolingoje sienoje kyšojusį deglą. Jam sušvitus galėjome apžiūrėti sausakimšą patalpą. Buvo aišku, kad visi esame gyvi, kad mirtis neatslinko pasiimti savo duoklės.
Genties vadas, girdėjau, ramino ir kvietė ilogus prisijungti maldai, kuri, anot jo, turėjo padėti išsigelbėti ir paveikti aukščiausiuosius, kad jie pakeistų negailestingus sprendimus.
Tuo tarpu belangėje kažkas dusliai sudundėjo. Žemė suvirpėjo ir viršuje, ten, kur turėtų būti lubos, palengva atsiveria pailga anga. Iš viršaus pasklido ryški šviesa, net ryškesnė už tą, kurią skleidžia saulė. Olos centre stovėję ilogai išsigandę pasitraukė link pasienių, bijodami netikėtumų.
Aš stovėjau prisiglaudęs prie šaltos sienos, stebėjau kas vyksta šalia. Mano bendragenčiai, kurie nerimavo šalia, skleidė nerimo bangas. Tokia reakcija matyt kilo dėl to, kad su lig momentu, kai pasklido balta šviesa, iš viršaus ėmė pūsti gaivus, tačiau stiprus vėjas. Paskui jis virto stipriais oro sukūriais, kurie bloškė prie sienų kitus išsigandusius ilogus. Tas oras buvo drėgnas. Akimirką maniau, kad tai, ko gero, ir yra legendinis lietus, nes tokios drėgmės niekada nebuvo išorėj, lauke. Ten, kur gyvenom, oras buvo pakankamai sausas ir nė vienam nekėlė nepatogumų. Tačiau čia, oloje, kurioje daugelis tikėjomės išsigelbėti ir pergyventi lietų, kuris negalėtų mus pražudyti, ta drėgmė virto nepakeliama jėga, spaudžiančia iš išorės, tiek, regis, ir iš vidaus. Buvo šalta. Savo netvirtu kūnu jaučiau, kad pastarasis ėmė elgtis taip, tarsi norėtų pasidalinti pusiau. Nuo užplūdusios drėgmės, mačiau, kiti elgėsi irgi panašiai, todėl mane paguodė bent mintis, kad ne vien aš jaučiuosi keistai.
Oro sukūriai ėmė stiprėti. Oro jėga netrukus visus ilogus bloškė prie sienų, tad netgi ir norėdami negalėjom likti ten, kur anksčiau stovėjo. Tiesa, man nereikėjo toliau trauktis, nes buvau prisiplojęs prie drėgnos sienos. Blogiausia, kad kiti ilogai mane spaudė, jog netgi kviepuoti buvo nelengva.
Staiga iš viršaus pasipylė vandens čiurkšlės. Pagaliau atslinko tai, ką vadinome lietumi. Iš viršuje šviečiančios kiaurymės vanduo be perstojo kliokė, grąsindamas visus ilogus paskandinti. Aš, nebemaniau, kad čia gali padėti kokios nors maldos, net pačios nuoširdžiausios. Priblokštas vandens ir oro spaudimo prie šaltos olos sienos jutau ir svetimų ilogų svorį, nes mano bendragenčiai jau seniai buvo apleidę šio nejaukaus kalėjimo centrą. Jie išsigandę kaip ir aš laukiau momento, kai viskas baigsis...
Kulminacija netruko atslinkti. Mes jau skendome vandenyje. Dauguma paniškai blaškėmės sustirę ir be vilčių. Genties vado jau seniai nebemačiau. Dabar pastebėjau, kad stipri oro tėkmė pakeitė kryptį. Mus įsiurbė, ten, kur sklido šviesa. Nespėjau kaip reikiant susiorientuoti, kai pajutau atsidūręs milžinišką dubenį primenančioje aplinkoje. Uolėtų sienų niekur nesimatė. Tame milžiniškame inde spurdėjo krūvos paniškai klykiančių ilogų. Vieni skendo drumzliname vandenyje, kiti dar plūduriavo, laukdami paskutiniosios. Netrukus mane užliejo dieviška palaima. Aš skilau pusiau pamatęs dievybes...
Jie priminė žalias daržoves su lapus primenančiomis ataugomis - rankomis ir kojas, o ir atrodė šie neįsivaizduojamai didžiuliai. Jie čia šeimininkavo tarsi kokioje nors virtuvėje, kur ilogai kunkuliavo didžiuliame blizgančio metalo inde. Aplinkui sklido keistas murmesys ir kvapas, sumišęs su ilogų inkštimu. Kai kuriuos vargiai suprantamus garsus skleidė patys šeimininkai. Vieno frazę visgi supratau. Balsas teigė:
- Gera daržovių dozė.
Keista ir apmaudu buvo girdėti, kad mus, ilogus, jie pavadino žemiausia Ilogijos grandimi, o juk mes buvom tobuliausi protaujantys augalai ir galėjom judėti tarsi gyvūnai. Mes visuomet tikėjom, kad esam tobulesni netgi už primityvius vabalus.
- Mes jau beveik baigėm. Daržovės greitai bus paruoštos eksportui.
Netrukus pajutau šilumą, virstančią nepakeliamu karščiu. Tas skausmingas karštis skverbėsi į visas kūno kerteles. Labai nenorėjau virsti patiekalu. Tačiau pasitraukti nebuvo kur. Pabėgti trukdė įkaitęs vanduo ir mano bendragenčiai. Viltis gyventi sparčiai blėso.
Aš virtau ne vienu. Mano atskalą, kadaise buvusia neatskiriama kūno dalimi, išgriebė didžiuliu samčiu. Tą patį padarė ir su kitų ilogų skilusiomis dalimis ir kažkur išnešė - daugiau jų nepamatėm. Likusieji sparčiai blėsome virdami skausmą keliančiame skystyje...

Aš vadinuosi Madeku. Vakar gimiau, bet savo gimdytojų niekur nemačiau. Sako, buvo lietus, kuris sukūrė naują ilogų kartą. Mūsų genties vadas mus išvedė į spalvingą gilų slėnį. Turėjome gyventi iki kito lietaus.