.

Praeis žiema niūrioji, pavasaris sugrįš,
Sode vėl obelys žydės, kvepės alyvos.
Tik laiško tėvas jau niekad nebeparašys,
Nes jis seniai tiktai manoj vaizduotėj gyvas.

Po atšiauria padange, žemelėj svetimoj
Bus iki pasaulio pabaigos įkalintas.
Nežinos, kas dedas jo mylėtoj Lietuvoj,
Ar grįš bent mirksniui dangaus valia pažadintas.

Jisai ne vienas taip nuskriaustas rūsčios lemties,
Ji daugeliui neleido tarp savų atgulti.
Tėvyne, esi vienintelė žvaigždė vilties,
Todėl neleiski niekam tremtyje prapulti.

Ir būk dora, mieloji, teisinga bei tvirta,
Kad būtume visi be išimčių laimingi.
Tu mums nuo amžių vienintelė šventa vieta,
Kurioj ir po mirties mes būnam nemirtingi…
--------------------------------------------------------
Ištirps žiema niūrioji, pavasaris sugrįš,
Krašte vėl obelys žydės, kvepės alyvos.
Gamta vėl visiems gražiausius laiškus parašys,
Pavers gyvais paveikslais žemės negatyvus.

2003 12 11