Maldomis išnokinsiu pilnatį,
nors nubalęs jau griūnu į kapą,
ir per kūną sveriasi giltinė –
raudonėja sienos palatoje.

Nors nėra jau nieko ugningo,
pelenais prisininga į karstą.
Aš – žmogus. Ji – mirtis. Mūsų ringą
chrizantemomis motina dangsto...

Graviruoja vardą ant plytgalio,
tartum niekas manęs neprimins jau,
tik keli aštriabriauniai įspaudai.
Aš visus iš viršaus jus. Mačiau.

Smigo lietūs it tūkstančiai bičių
į nušalusius veidus. Į kaukes.
Pakibau tartum Kristus ant kryžiaus
ir žemyn nenulipsiu. Nelaukit.