Jų niekas nerenka, jie byra...
Jų niekas nerenka. Jie byra
Į juodą žemę, kad numirtų,
O kitąmet tame lauke
Kitus ir jau kitaip sodintų.
Jie jau atsidavė žmonėms,
O mes vis ėjome pro šalį,
Kaip kad praeiname pro tuos,
Kurie žydėti nebegali.
Ir keikiame save už tai,
Kad skubame, kad nelaimingi,
Kad mūsų svarbūs reikalai
Kitiems visai nereikalingi.
Sudėvime jausmus greičiau,
Nei savo paprastą apsiaustą
Ir einame kur paprasčiau,
Ir norime, kad nebeklaustų
Už ką, kodėl tokie paiki,
Skubėdami pirmyn paliekam
Brangiausius žmones pakely
Ant šiugždančio vasario sniego.
Jų niekas nerenka. Jie byra...